Smuikininkas Lietuvoje jaučiasi vienišas

Žinomas smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris susikrovė lagaminą ir trims mėnesiams išskrido į Niujorką. Nors prieš kelionę jį buvo apnikusios liūdnos mintys apie Lietuvos kultūrą, muzikantas rudenį prižadėjo grįžti į gimtinę.

Į Ameriką smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris iškeliavo birželio 13 dieną. Prieš išvažiuodamas tik „Lietuvos žinioms” sutiko papasakoti, kokiomis nuotaikomis gyvena pastaruoju metu.

U.Karvelis gimtadienis

M.Švėgžda, pirkdamas bilietą į Niujorką, paprašė paties pigiausio, ir jam pasiūlė skristi 13 dieną. Velnio tuzinas smuikininko nebaugina. „Įdomus sutapimas: birželio 13 diena – šviesaus atminimo Ugnės Karvelis gimimo diena, – stebėjosi muzikantas. – Nei planavau, nei tikėjausi, kad taip atsitiks. Prisiminiau, kiek daug U.Karvelis man pasakojo apie Niujorką, mat yra gyvenusi šiame mieste. Dabar aš skrisdamas, būdamas virš debesų, su ja mintyse pabendrausiu.”

Su nuolatine Lietuvos atstove prie UNESCO U.Karvelis smuikininkas susipažino Paryžiuje. Jiedu bičiuliavosi. Kai U.Karvelis susirgo, M.Švėgžda ją slaugė, lankė iki paskutinių dienų.

Europietiškas miestas

Paklaustas, kodėl nusprendė skristi į Niujorką, o ne Paryžių, kuriame pragyveno aštuonerius metus, M.Švėgžda paaiškino: „Prancūzijos sostinę pažįstu puikiai ir jos gatves, kuluarus, žmones, su kuriais ir dabar palaikau ryšius. Paryžiuje jaučiuosi kaip namie, taip pat ir Hamburge, Stokholme. Niujorke niekada nesu buvęs. Amerikoje lankiausi vieną kartą – prieš dvejus metus. Tada norėjau sužinoti, kas tai per šalis. Anąsyk surengiau du koncertus – lietuvių išeiviams Atlantoje ir Seksualinių mažumų ir tolerancijos centre San Franciske. Kiek girdėjau, Niujorkas yra europietiškas miestas. Ten gyvena mano giminės ir draugai, vienų nemačiau 10-15 metų, su kitais susipažinau Europoje per pastaruosius 16 metų. Važiuoju visų jų aplankyti.”

Smuikininkas Amerikoje nežada ilsėtis ir pramogauti. Jau numatyti trys M.Švėgždos koncertai, greičiausiai sulauks ir daugiau kvietimų groti. Be to, muzikantas duos privačias pamokas. Bus begalė susitikimų, noro užmegzti kontaktų, kitokių reikalų. M.Švėgžda gyvens Manhatane pas draugus, kurie, kaip pats sakė, jau seniai jo laukia.

Natos, frakas, šortai…

Smuikininkas Amerikoje ketina daug repetuoti, rengtis būsimiems koncertams Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. „Todėl vežu didžiausią ryšulį natų lapų”, – sakė M.Švėgžda. Bet apskritai į kelionę per Atlantą daug daiktų neima. Svarbiausias – smuikas. Drabužių jam ne kažin kiek reikia. „Pasiimu mokasinus, sandalus, džinsus, šortus, keletą marškinėlių bei… fraką. Ir viskas”, – juokėsi smuikininkas.

Publika įsiklauso

Pasak smuikininko, Lietuva – maža šalis, čia mažai galimybių, nes nėra kultūrinės infrastruktūros. Pavasarį per šešias savaites jis surengė aštuonis koncertus. „Galima sakyti, visą Lietuvą pervažiavau, – teigė M.Švėgžda ir pasidalijo gerais prisiminimais: – Griežiau Kaune, Zarasuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Anykščiuose, Palangoje. Buvau pritrenktas dėl neapsakomos tylos per mano koncertus. Štai kaip žmonės įsiklausydavo, nesvarbu, nusimano apie profesionaliąją muziką ar ne. Lietuvai nepaprastai reikia kultūros šviesos, ypač mažuose miesteliuose ir kaimuose. Mano didžiausias atradimas – ten sutikti žmonės.”

Neįprastose erdvėse

Pavasarį LŽ žurnalistė lankėsi renginyje, pavadintame „Flash Bar”: miesto centre esančioje laiptinėje, išpieštoje grafitais, grojo Lietuvos ir užsienio muzikantai, tarp jų ir M.Švėgžda tąvakar ten griežė smuiku. Muzikantas ne kartą koncertavo apleistoje Šv. Kotrynos bažnyčioje, kitose neįprastose erdvėse. Keletą kartų, kai tiesiog sėdėjo pievelėje prie Vilnios upės, sulaukė žmonių prašymų pagriežti, nepasididžiavo ir išsitraukė smuiką. „Man tokie pasirodymai – ne naujiena. Vakarų Europoje koncertų alternatyviose erdvėse yra kur kas daugiau, eidavau ten, nes man būdavo įdomu, – pasakojo M.Švėgžda. – Dalyvavau tokiuose renginiuose Paryžiuje, Hamburge, Berlyne. Kai buvo nugriauta Berlyno siena, šalia buvo atidaryta daug neoficialių barų, kavinių ir muzikos klubų, kur vykdavo panašūs koncertai. Praėjo daug metų, kol kažką panašaus pamačiau Lietuvoje.”

Artimiausi draugai – užsienyje

Kai M.Švėgžda pasirodo viešumoje, dažniausiai jį apsupa pažįstami žmonės. Regis, jis labai komunikabilus žmogus. „Po 16 svetur praleistų metų Lietuvoje gyvenu trejus metus ir 10 mėnesių. Čia mane atpažįsta, todėl beveik neišeina pabūti privačiu asmeniu. Kad ir kur būčiau, esu viešas žmogus. Iš dalies tai vargina, – aiškino atlikėjas. – Bet stengiuosi pabendrauti, būti dėmesingas ir nieko neįžeisti.” Vis dėlto smuikininkas sakė, kad artimų draugų turi nedaug, ir beveik visi jie gyvena užsienyje. Todėl Lietuvoje jis dažnokai jaučiasi vienišas – dvasiškai ir idėjiškai.

Tema – tolerancija

M.Švėgžda kasmet rengia tradicinį muzikos festivalį „Alternatyva”. Praėjusį rudenį žiūrovai buvo sukviesti jau penktą kartą. Nors tuomet M.Švėgždą buvo apėmusi pesimistinė nuotaika ir jis teigė, kad galbūt tai paskutinė „Alternatyva”, šių metų rudenį festivalis vėl vyks. Dabar jis nusiteikęs ryžtingai: „Kol būsiu gyvas, tol rengsiu šį festivalį – dėl tos Lietuvos ir gražių dalykų, kuriuos reikia puoselėti. Anksčiau „Alternatyva” vykdavo pavasarį, o paskui pamačiau, kad tokiu metu geriau nuo miesto smarvės bėgti į miškus. Be to, žmonės mieliau laiką leidžia soduose ir daržuose. Tad festivalis visada bus rengiamas spalio ir lapkričio mėnesiais, kai drėgna ir nyku.” Pernykštė „Alternatyva” buvo skirta gamtai, šiųmetės pagrindinė tema – tolerancija.

Kultūros skonis

Pasak M.Švėgždos, Lietuvoje labai trūksta tolerancijos, vis dar likę daug baimės, neapykantos. „Nemokėdami toleruoti kitų patys neišliksime”, – tikino smuikininkas. Jį labai liūdina tai, kad Lietuvoje keikiantis vartojami žodžiai „daunas”, „psichas”, „pederastas”, „negras”, „žydas” ir t. t. Keikūnai gal net nesuvokia šių žodžių reikšmės. Tai rodo mūsų tautos neišprusimą ir netoleranciją.

„Lietuvoje nesirūpinama negalią turinčiais žmonėmis. Retai pamatysi, kad jiems padedama, patarnaujama. Vakaruose tokiems žmonėms dešimt kartų lengviau gyventi. Mūsų šalyje atsiradęs amžiaus cenzas – vyresniems žmonėms sunkiau rasti darbą. Dirbti kompiuteriu galima išmokti per kelis mėnesius. Deja, nevertinama vyresnio amžiaus žmonių išmintis ir patirtis, kuri atsiranda tik per ilgą laiką”, – kalbėjo M.Švėgžda.

Muzikanto nuomone, kultūra prasideda nuo žmogaus sielos ir buities. „Lietuvoje yra tik pseudokultūra. Žmonės nesugeba vieni kitų išklausyti – nėra pokalbio, polemikos kultūros. Nemoka parodyti dėmesio. Retas gali užjausti. Arba sutikti kitą žmogų nuoširdžiai šypsodamasis, – dėstė M.Švėgžda ir retoriškai klausė: – Koks kultūros skonis Lietuvoje?”

Jaučiasi nesaugus

Smuikininkas prisiminė, kaip po vieno koncerto buvo apvogtas: dingo piniginė su honoraru, banko ir asmens tapatybės kortelėmis. Apie įvykį jis pranešė policijai. Po kelių savaičių M.Švėgžda nuėjo į pasų poskyrį paklausti, kada gaus naują asmens tapatybės kortelę. Paaiškėjo, kad ten niekas nieko nežinojo apie vagystę. „Tad tuo laikotarpiu kas nors galėjo naudoti mano asmens duomenis. O tai yra pavojinga. Jaučiuosi nesaugus”, – sakė pašnekovas.

Negražus vaizdas

Anot M.Švėgždos, Lietuvoje „daug rėkaujama” apie korupciją. Smuikininkas mano, kad apskritai valdžioje egzistuoja klanai, yra tik keli dori žmonės, visi kiti kažkuo tarpusavyje susiję ir jiems svarbu tik patiems apsirūpinti bei aprūpinti artimuosius. „Negražus vaizdas. Nėra valstybės vizijos, kaip toliau gyvensime, kaip atrodysime po 20 metų”, – įsitikinęs M.Švėgžda.

Jis priminė, kaip sovietmečiu būdavo svajojama apie džinsus, automobilius, nuosavus namus. Dabar žmonės, jei ko nors neturi, pavydi, pyksta, nekenčia geriau gyvenančiųjų. Atsirado vartotojų beskonybė ir grumtynės dėl materialinių gėrybių, pamirštamos dvasinės vertybės. „Esame vartotojų ir aptarnautojų tauta – vartojame, kas gaminama svetur, ir aptarnaujame tuos, kurie atvyksta paviešėti”, – tvirtino M.Švėgžda.

Gyvendamas Vakaruose smuikininkas mato, kad ten jaunimas turi savo aiškią nuomonę ir yra aktyvus: telkiasi, dalyvauja demonstracijose, skelbia savo požiūrį. „Lietuvos jaunimas išsiskiria savo nuomonės neturėjimu, bailumu ir nemokėjimu kooperuotis, – teigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstantis M.Švėgžda. – Čia jauni žmonės nesavarankiški ir abejingi. Lietuvoje nemokama naudotis laisve.

Ko reikia, kad mūsų šalyje būtų geriau? Tikėti Lietuva ir savimi, norėti ir stengtis iš paskutiniųjų. Investuokime į vaikų išsilavinimą, po tam tikro laiko tai atsipirks.”

Pažinti save

Beveik prieš penkerius metus duodamas interviu LŽ smuikininkas sakė: „Likimo ženklai – Dievo atspindžiai. Reikia mokėti juos skaityti. Aš moku ir toliau mokausi.” Pašnekovas priminė, kad pirmoji ženklų skaitymo mokytoja buvo U.Karvelis. M.Švėgždos nuomone, sugebėjimas susigaudyti savyje, išsiaiškinti savo silpnybes bei stiprybes ir yra tas mokslas. „Siekiu tobulėti, – sakė muzikantas. – Todėl svarbiausia yra mokėti save analizuoti.”

M.Švėgžda teigė, kad po gyvenimo Vakarų Europoje grįžęs į Lietuvą čia vėl atrado nepaprastą grožį tautosakos, liaudies dainų. „Taip pat gamtą, architektūrą – mūsų paveldą. Pajutau, kad Lietuvoje yra ir nuostabių, įdomių asmenybių, dorų ir nemeluojančių”, – tvirtino muzikantas.

Geri žodžiai spaudos kiosko darbuotojai

M.Švėgžda papasakojo, kaip svarbu, kad kasdieniame gyvenime būtume nors šiek tiek geresni: „Prie Arkikatedros yra spaudos kioskas. Priėjau nusipirkti mineralinio vandens. Stovėjo eilė žmonių, kurie su kiosko darbuotoja šnekėjo piktai ir užgauliai. Aš su ja pasisveikinau, maloniai pakalbėjau. Paklausiau, kaip sekasi, paguodžiau, kad jau vakaras ir ji netrukus baigs darbą. Moteris man pasakė: „Kaip būtų gera, jei žmonės dažniau tiesiog pasikalbėtų.”

Trumpai

Martynas Švėgžda smuiku pradėjo groti būdamas penkerių. Pirmoji ir svarbiausia mokytoja buvo močiutė Elena Strazdaitė-Bekerienė. 11 metų sugrojo pirmąjį koncertą su Vilniaus simfoniniu orkestru.

Mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Raimundą Katilių. Vėliau meistriškumo mokėsi pas Eberhardtą Feltzą, Igorį Bezrodny, Borisą Garlitsky. 1996 metais tęsė studijas Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje pas Marką Lubotsky.

1990 metais Johanneso Brahmso tarptautiniame konkurse laimėjo trečiąją vietą. Sukūrė ir koncertavo su fortepijoniniu trio „Coloris” 1991-1995 metais. 1993-iaisiais grojo Alfredo Schnittke’s koncertą smuiku su Hamburgo simfoniniu orkestru. Tai buvo šio kūrinio premjera Vokietijoje.

Nuo 2001-ųjų yra kasmet vykstančio tarptautinio muzikos festivalio „Alternatyva” vadovas. Nuo 2003-iųjų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto smuiko specialybę. Dėsto Mstislavo Rostropovičiaus fondo Lietuvoje rengiamuose meistriškumo kursuose ir Lietuvos nacionalinėje moksleivių akademijoje.