Oskaro Koršunovo teatro Literatūrinio skyriaus vedėjo žvilgsnis į Singapūrą ir šios šalies Viktorijos teatro scenoje vaidinusius lietuvių aktorius
Įdomus yra Singapūras, vienas Azijos tigrų. Daugiausia pas mus jis žinomas dėl savo griežtų įstatymų, užtikrinančių viešąją tvarką ir taiką. Dar – dėl modernių dangoraižių. Vis dėlto apie šią stebuklingą šalį vertėtų daugiau žinoti, nes ji yra viena pavyzdinių pasaulio valstybių, stabilumo oazė, metropolis.
Toli yra Singapūras. Iš Frankfurto lėktuvas skrenda dvylika valandų. Virš Vidurio ir Rytų Europos, Dono stepių, Vidurio Azijos valstybių, pro Himalajus, Indiją. Iki pat Indokinijos pusiasalio viršūnės, kuri sminga visai šalia ekvatoriaus, o jame saulė kepina visai kaip šią vasarą Lietuvoje, tik ne tokia pikta… Tvanku ten kaip rusiškoje pirtyje, tačiau visur įrengti kondicionieriai. Gal tik pigiuose viešnamiuose jų nėra, kurių irgi beveik nėra… O štai laukinių džiunglių Singapūre yra. Ir tokių, kad tik braziliškas Rio gali pasigirti pirmykšte gamta vidury miesto.
Tropinė civilizacijos priebėga
Singapūras – viena didesnė sala su keliomis mažomis bei dar aibe salelių, kur apsistoti galėtų nebent Antoine’o de Saint-Exupery herojai. Ši tropinė civilizacijos priebėga iš tikro yra visai nedidelė – savo teritorija mažesnė už bet kurią Lietuvos apskritį, maždaug Vilniaus ar Kauno miestų dydžio. Vis dėlto gyventojų čia daugiau kaip keturi milijonai. Daugiausia kinų – du trečdaliai, keliolika procentų malajiečių, apie dešimt procentų indų, keli nuošimčiai kitų, tarp kurių vyrauja britai. Jų dėka Singapūras dabar yra kas yra. Jau 200 metų britai šioje vietovėje daro didžiulę įtaką Singapūro pažangai. Tai jie išpirko iš vietinio malajų sultono šį miškingą žemės plotelį, nes suprato didžiulę geopolitinę Singapūro reikšmę. Tai strateginė vieta prekybai, karybai, valdymui ir turizmui. Per poros šimtų metų istoriją kraštas padarė stulbinančią karjerą, o anglai gavo pasakišką pelną.
Dabartiniame Singapūre tviska moderniausi ir aukščiausi dangoraižiai. Žinoma, tai ekonominės galios ženklas (vien EU eksportas į pietryčių Aziją eina per Singapūrą 80 proc., o kur dar karinė pramonė, naujosios technologijos, bankai ir birža!). Tai nėra tik pretenzingas Vakarų pasaulio mėgdžiojimas. Ir kokia gali būti kalba apie lyginimą su Vakarų pasauliu?! Europoje tokio architektūriškai iškilaus miesto nėra, o Niujorkas su savo neogotikiniais dangoraižiais ir žiurkių apsėstu metro tėra vakarykštė diena. Singapūras veikiau lygintinas su kitomis naujosiomis Azijos metropolijomis, o nusileidžia nebent Tokijui.
Lakmusas
Viešėti šioje svetingoje šalyje teko su teatru. Kaip žinoma, aktoriai yra itin jautrūs žmonės, kaip lakmusas sugeriantys aplinkos veiksnius. Kai jie Viktorijos teatre vaidino „Romeo ir Džuljetą” singapūriečiams, negalėjau atsistebėti, kad tiksliai gastrolėse intonuoja Williamo Shakespeare’o tekstą. Tikriausiai taip įvyko dėl to, kad režisierius surengė precizišką repeticiją. Tačiau slapta maniau, kad jie irgi jaučia nepaprastą pagarbą žiūrovams, kurie labai dėmesingai ir kartu atsiduodami sceninėms provokacijoms reagavo į klasikos kūrinį. Apskritai azijiečiai su dideliu užsidegimu domisi Vakarų kultūra. Nėra lengva ir pigu iš Europos šiaurės pasikviesti kolektyvą, dvidešimt kelis žmones, prieš du mėnesius laivais atgabenti dekoracijas ir viską parengti. Azijos megapoliai rengia tokius teatro ir muzikos festivalius, kuriuose dalyvauja didžiausios garsenybės iš visų žemynų. Tai teko patirti Japonijoje, Korėjoje, Kinijoje. Azijos centruose vyksta toks intensyvus meninis gyvenimas, garsiosios firmos užperka tokias parodas, kad net dingtelėja į galvą, jog Paryžius ir Niujorkas jau kraustosi į tolimuosius užjūrius. Būtina aplankyti Singapūro šiuolaikinės dailės muziejų, kad įsitikintum, jog azijiečiai koja kojon žengia su pasaulio meno tendencijomis jau koks šimtmetis! Vis dėlto čia norisi pabrėžti kitą dalyką: ekonominis azijiečių stebuklas neatsiejamas nuo kultūrinio gyvenimo. O šis ryžtingai vejasi laiką ir pamažu užima avangardines pozicijas. Dailė, kinas, teatras, muzika, literatūra – visa tai jiems įdomu.
Darna ir gerovė
Kai matai taip tobulai funkcionuojančią valstybę, norisi būti jos gerbėju ar net patriotu. Patriotizmas apima žiūrint, kaip jie pateikia savo istoriją Singapūro nacionaliniame muziejuje. Paradoksas, bet sekant ekspoziciją apėmė graudumas, kad mes, nacionalines vertybes postuluojanti tauta, niekad nesukursime tokios darnios ir patogios gyventi visuomenės. Singapūras tam tikru požiūriu yra tautų katilas, bet čia nėra suvaržymų dėl rasinių ar nacionalinių prioritetų. Jų pagrindinė idėja yra Singapūro ir singapūriečių gerovė. Tai beveik jų religija. Ir ši ideologija – ne vien elito, ar kokios vienos tautybės labui. Galima suvokti, kad Singapūre yra kitokie kriterijai, pagal kuriuos lobsta ir turtėja kraštas. Nėra tokio „užmiesčio”, kuriam neužtektų biudžeto ir, tarkim, gatvės būtų nesutvarkytos. Aišku, kai kas priklauso nuo pačių piliečių gyvenimo būdo, religijos: teko matyti ir purvinų užkampių indų kvartale. Bet užsienio turistui greičiau tai atrodo patrauklu – visai kaip Indijoje.
Singapūras yra išsaugojęs ar iš dalies atstatęs senamiestį (sugriautą japonų per Antrąjį pasaulinį). Galima aplankyti kinų, malajų (musulmonai), indų kvartalus, kuriuose klesti autentiška gatvės dinamika, kalba, prekyba, virtuvė, suvenyrai. Beje, vietinės virtuvės valgiai tokie skanūs, jog netyčia galima pavirsti storu ir linksmu Buda, kurio statulos apvalų pilvą noriai liečia vietiniai. Religiniu požiūriu – Singapūras yra tikras deimantas. Čia drauge egzistuoja daoizmas, budizmas, induizmas, islamas ir krikščionybė. Kiekvienoje šventykloje esi mielai laukiamas ir sutinkamas, nes Singapūre viešpatauja pakantumas. Jei kelsi neapykantą, rizikuoji netekti pilietybės ar patekti į kalėjimą. Ten niekam nesinori būti uždarytam nuo rojaus. Gal tuo ir skiriamės?
Liūtas ir vilkas
Singapūras turi ir vieną panašumą, palyginti su Vilniumi. Panašiu metu, kai kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sapnavo kaukiantį vilką, atklydęs iš toli indų kunigaikštis medžiojo ir išgirdo didelį nepažįstamo žvėries riaumojimą. Palaikė jį liūtu, sanskrito kalba vadinamu singa. Taigi tai Liūto miestas. Jam pastatytas didžiulis paminklas – liūtas su žuvies uodega (gal kad iš vandens iškylantis?). Žiūrint į jį kilo pagrįsta mintis, kad atpasakojant legendą lietuviams reikėjo vaizduoti didelį nepaprastais gaurais vilką, o ne rymantį Gediminą. Juk tai vilkas skleidžia Vilniaus šlovę, o ne sapnuojantysis…
P. S. Singapūre yra Lietuvos ambasada. Nežinau, kaip ji veikia, nes niekas iš ten dirbančių žmonių neatėjo ir nepasveikino gastroliuojančio ir Lietuvą reprezentuojančio teatro. Tačiau širdyje buvo ramu, jog tolimame krašte tavimi kas nors pasirūpins, galbūt, jeigu kas nutiktų. Kitą vertus, dėl anglų kalbos ten neturėsi problemų.
😛 😕 👿 🙂 😉