Jurgos Ivanauskaitės tikėjimo paslaptis

„Lietuviams reikia herojų, didvyrių, šventųjų. Jurga Ivanauskaitė tokia šventąja jau tapo, ir tai metė man iššūkį”, – sakė LŽ vokiečių teologas Holgeris Lahayne.

Trečiadienį Vilniuje, „Vagos” knygų namuose, kavinėje „Double Coffee”, buvo surengta diskusija „Ar Jurga Ivanauskaitė – krikščioniško tikėjimo pavyzdys”. Jos tema pasirinkta H.Lahayne straipsnio „Dukra palaidūnė” paantraštė.

Ar „dukra palaidūnė” grižo namo?

„Vagos” knygų namų interneto svetainėje išspausdintame straipsnyje vokiečių teologas prisiminė per pastaruosius kelerius metus Lietuvos visuomenę sukrėtusias ankstyvas rašytojų Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Gintaro Beresnevičiaus ir J.Ivanauskaitės mirtis. Vos keturiasdešimt penkerių sulaukusios rašytojos liga, kančia ir netektis buvo skaudžiausia. Pasak straipsnio autoriaus, kad ir kaip vertintume šios asmenybės kūrybą bei biografiją, jos stiprybė, kai 2005 metais buvo diagnozuotas vėžys, nė vienam negalėjo nepadaryti įspūdžio. H.Lahayne citavo J.Ivanauskaitės žodžius, jog tikėjimo ji ieškojo visur: „Paberžėje, Himalajuose, Šventraščiuose, dvasinėse praktikose, žūtbūtinėse pastangose nušvisti ir aklame, bet labai žmogiškame įtūžyje, kad tai nepavyksta.” Straipsnyje pamėginta aptarti tuos ieškojimus ir iškeliamas klausimas, ar tikrai mirties akivaizdoje J.Ivanauskaitė, „dukra palaidūnė”, kaip save yra pavadinusi, sugrįžo prie religinių savo krašto šaknų. Ar paskutiniais gyvenimo metais, mėnesiais galėjo įvykti koks nors lūžis, atsivertimas į Biblijos Dievą.

„Bet kad ir kaip norint bei ieškant – net paskutiniuose laiškuose – to aptikti nepavyko, – rašo teologas. – Kada tam lūžiui ir įvykti? Juk jei jos dievas nebuvo Biblijos, Trejybės Dievas, Viešpats, jei jos tikėjimas nebuvo krikščioniškas, o religija – tik sinkretiškas mišinys arba bent jau šioks toks budizmas, neįmanoma be jokių lūžių sklandžiai pereiti į gyvąjį tikėjimą gyvuoju Dievu. Viešai (o paskutiniais gyvenimo metais ji buvo tapusi labai vieša asmenybė) nėra nieko atšaukta, neatsisakyta ir neatsižadėta nei mokymu, nei pasakytu žodžiu (bent autoriui apie tai nieko nežinoma).”

Straipsnio pabaigoje H.Lahayne apibendrina, kad vasario viduryje po atkaklios kovos su baisia liga mirė svarbi rašytoja, inteligentiška, kūrybinga, drąsi ir religinga asmenybė, tačiau negalima sakyti, jog mirė krikščioniško tikėjimo pavyzdys.

Daugiau tokių asmenybių

– Kodėl ėmėtės rašyti straipsnį tokia tema?

– Seniai skaičiau J.Ivanauskaitės mintis knygose ir spaudoje. Kiekvienam, gyvenančiam Lietuvoje, tai įdomu. Ji – žymiausia literatė Lietuvoje ir užsienyje. Vokietijoje J.Ivanauskaitės knygų taip pat yra išversta. Ja reikia domėtis. Vėliau, kai rašytoja labai sunkiai sirgo, spaudoje pasirodė įvairių straipsnių, taip pat ir jos. O kai per laidotuves kunigas Julius Sasnauskas ir kiti dvasininkai gana daug kalbėjo apie jos tikėjimą, teigė, kad ji grįžo į krikščionybę, man, kaip teologui, kilo klausimas, kaip yra iš tikrųjų. Nieko specialiai nerinkau. Ta tema, galima sakyti, jau gulėjo ant stalo. Galite paklausti, ko tas vokietis rašo apie mūsų tautos rašytoją? Man liūdna, kad Lietuvos teologai ir religijos ekspertai tylėjo, todėl buvau priverstas rašyti aš.

– Ar esate skaitęs J.Ivanauskaitės knygas? Ar pažinojote ją asmeniškai?

– Skaičiau „Raganą ir lietų”, kai ką iš „Kelionių alchemijos”, jos straipsnį knygoje „Tikėti ir rašyti”. Nesu J.Ivanauskaitės kūrybos ekspertas. Net nepretenduoju. Ir straipsnyje nevertinau kūrėjos šiuo požiūriu – ar ji gera rašytoja. Nesu lietuvis ir nesu literatūrologas, tad negaliu spręsti. Nepažinojau jos asmeniškai, tačiau kaip asmenybė ji man gana simpatinga. Buvo drąsi, sakė savo nuomonę, nesvarbu, kaip žmonės reagavo. Sakyčiau, daugiau tokių asmenybių reikia Lietuvoje. Tačiau visai kas kita – jos pasaulėžiūra.

Iššūkis kaip krikščioniui

– Ar neatrodo, kad straipsnyje per griežtai ją vertinate? Juo labiau kad žmogus jau miręs ir nebegali nieko atsakyti. Ar tai etiška?

– Lietuvos kultūroje tai gana sudėtinga, nes pagarba mirusiesiems labai didelė. Pats esu iš protestantiškos kultūros – ten šiek tiek kitaip traktuojama. Suprantu tai, dėl to ir neketinau rašyti apie J.Ivanauskaitę po jos mirties. Iš tikrųjų būtų buvę netaktiška – reikėjo šiek tiek vėliau. Bet jeigu sakoma, kad ji savo tikėjimu yra pavyzdys krikščionims, tada tai man, kaip krikščioniui, yra iššūkis. Aišku, reikia labai taktiškai rašyti. Gal man lengviau – nesu lietuvis, galiu iš šalies kalbėti. Labai gerbiu rašytojos laikyseną per ligą, ir straipsnyje rašiau, kad ji daug kuo buvo pavyzdys.

– Tačiau įžvelgėte, jog ta laikysena budistinė?

– Bijau, kad taip. Čia būtent ta problema, kad buvo didelis religinis „miksas”. Ir tai prisidėjo prie J.Ivanauskaitės populiarumo. Ji patiko visiems – budistams, Rytų religijų sekėjams, krikščionims. Tam tikru požiūriu jai nepatiko intelektualai, net vieno romano paantraštė buvo: „Tik ne intelektualams”. Tokie tipai kaip aš rašytojai tikriausiai būtų nepatikę. Ji teigė, jog yra daug kelių pas Dievą, ir nežinau, kiek jos simpatijų būtų pelnę tie, kurie sako, kad yra tik vienas kelias. Didelių iliuzijų neturėčiau.

Apie amžinąjį likimą

– Katalikams atrodytų, jei žmogus atliko viso gyvenimo išpažintį, o išpažintis – labai privatus dalykas, kam dar kalbėti, kaip tai darote straipsnyje, kad nebuvo viešai matyti J.Ivanauskaitės tikėjimo lūžio, grįžimo prie krikščionybės?

– Reikia atskirti du dalykus. Tame straipsnyje nenoriu ir negaliu – tai būtų šventvagiška – spręsti jos amžinojo likimo, ar ji pateks pas Dievą, ar ne. Čia Dievo reikalas – ne mano. Nežinau, kas įvyko per pokalbius su J.Sasnausku per paskutinę išpažintį, bet spaudoje, knygose vis dėlto buvo daugybė teiginių, ir esu tikras, kad jos dievas buvo ne krikščionių Dievas. Deja, taip yra. Jėzus yra kalbėjęs, kad daug žmonių per Paskutinį teismą sakys: „Viešpatie, Viešpatie”, o jis atsakys: „Aš jūsų nepažįstu.”

– Tačiau Jėzus taip pat yra pasakęs: „Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro.”

– Galima klysti, bet problema ta, jog ji yra blogas krikščionybės pavyzdys, nes skleidžia žmonėms, kad galima turėti visokią pasaulėžiūrą ir išpažinti visokius tikėjimus, tačiau viskas bus „faina” su Dievu. Aš taip nemanau. Anksčiau, sakykim, prieš penkerius metus, gal dauguma katalikų būtų pasakę, kad ji – budistė ar pusiau budistė. Gyvenimo pabaigoje rašytojos žodžiai skambėjo krikščioniškiau, bet reikia žiūrėti į turinį. Kokia jos pasaulėžiūra. Kaip suprantame krikščionybę, kaip suprantame Dievą, kaip suprantame religiją, ji žiūrėjo labiau iš Dalailamos perspektyvos.

– Gerai kalbate lietuviškai. Publikuojate ir daugiau straipsnių aktualiomis temomis. Regis, esate gerai susipažinęs su mūsų gyvenimu. Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Prieš trylika metų draugai pradėjo krikščionišką veiklą Šiauliuose ir pakvietė mane. Mes, vokiečiai, kaip ir jūs, lietuviai, prieš penkiolika metų buvome idealistai. Norėjome Lietuvai padėti ir labdara, ir evangeliškomis misijomis.

– Dabar lietuviai nebėra idealistai?

– Dabar jie – materialistai. Vokiečiai irgi materialistai. Šiaip mentalitetas, sakyčiau, panašus.

Trumpai

Holgeris Lahayne – Vokietijos pilietis, teologas. 1993 metais atvyko į Lietuvą su evangeliška misija. Lietuvos krikščionių studentų bendrijos bendradarbis. 1995-2001 metais dirbo žurnalo „Prizmė” redaktoriumi. Ketvirti metai dėsto Evangeliškame Biblijos institute, įsikūrusiame Ginkūnų dvare, Šiaulių rajone. Gyvena Šiauliuose. Vedęs. Žmona Rima – lietuvė suvalkietė, studijavo Šiaulių universitete, vertėja. Šeimoje auga keturi vaikai: aštuonerių metų Izabelė, septynerių Benjaminas, dvejų Amelija ir septynių mėnesių Liudvikas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.