Gimdyti antrą vaiką ar gyventi sau?

„Ištekėjau ir pagimdžiau jauna, būdama 19 metų. Po to dar mokiausi, važinėjau į sesijas, dirbau. Metai, nors ir nelengvi, lekia greitai. Dukra jau į paneles taikosi…
O mano vyras vis užsimena: reikėtų mums antro vaiko, dar užaugintume. Man per trisdešimt. Gydytoja sako, kad keblumų nebūtų, jei apsispręsčiau, bet aš… negaliu pasiryžti. Atrodo, viskas nusistovėjo, galime pagyventi sau. Ko gero, mane už tokias mintis daugybė motinų pasmerktų, egoiste išvadintų. Ir vyrui to negaliu paaiškinti… Ką jūs patartumėte?”

Suprantu, kad šiuo metu esate pasimetusi tarp vyro ir savo norų, baimių, nuogąstavimų. Vidinė sumaištis yra nemaloni, bet natūrali žmogaus būsena, ir ji gali sumažėti, kai suvokiame, kas mums neduoda ramybės, kas sukelia vidinį konfliktą.

Jei žiūrėtume į nėštumą ir gimdymą vien kaip į fiziologinį procesą, manau, kad gydytojos nuomone galite pasitikėti. Tačiau manau, kad Jūsų abejonės kyla ne iš nepasitikėjimo savo fizine sveikata, o iš emocinės pusės.

Kai rašote „negaliu pasiryžti”, galiu suprasti, jog mintis apie antrą vaikelį kyla ne vien vyrui, bet ir Jums. Juk priešingu atveju tiesiog pasakytumėte „ne”, ir nereikėtų nieko daugiau aiškinti. Jums kyla ir noras dar kartą gimdyti, ir jam tarsi prieštaraujantys kiti norai, kuriuos apibūdinate žodžiais „pagyventi sau”.

Kokį turinį sudedate į šiuos žodžius – galimybę keliauti, lankytis vakarėliuose, klubuose, brangesnius pirkinius, savišvietą, atsidavimą darbui, karjerai ar dar ką nors? Žiūrint tik paviršutiniškai, atrodytų, kad turite pasirinkti: mėgautis gyvenimu arba pasiaukoti vaikui, atsisakydama visų savo poreikių tenkinimo. Bet juk taip nėra.

Vaikai, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, ne tik ir ne tiek apriboja, bet ir padeda tenkinti svarbius mūsų poreikius. Augindami vaikus, mes galime pasijusti ir išmintingesni, ir reikalingesni, ir stipresni. Vaikai, ypač kol jie maži, pripildo mūsų vidinį pasaulį nesąlygišku prisirišimu, meile, švelnumu. Taip pat jie suteikia galimybę dalytis vertybėmis, patirtimi, dvasiniais turtais.

Rinkdamiesi dažniausiai negalime pasirinkti abiejų galimybių. Atsisakydami vienos iš jų, o kitą atmesdami, paliekame galimybę, kad kada nors mintyse grįšime prie to, ko atsisakėme, graušimės ar gailėsimės. Todėl pasirinkimas ir yra sunkus.

Darant svarbius sprendimus, kartais pravartu pažiūrėti į juos iš laiko perspektyvos. Pamėginkite įsivaizduoti save po daugelio metų. Pavyzdžiui, kokia būsite, kaip gyvensite sulaukusi 60 ar 65-erių. Po to pabandykite tos 60-metės moters akimis pažvelgti į save dabartinę, sprendžiančią svarbų klausimą: ką rinktis? Ką jūs, brandi moteris, pasakytumėte sau, jaunai moteriai?