Sterkai mariose labai atsargūs

Praėjusio penktadienio vakarą nakčiai į žvejybą išplaukė Sergejus su draugais. Oras palankus: ir šilumos pakanka, ir vėjas „žuvingas“. Vyrai apsistojo už Kiaulės Nugaros.

Mariose – valčių „turgus“, visos jos – „naktinės“.

Sergejaus vyrų nuotaika pakili, jie apsirūpinę viskuo, ko reikia tokiai žvejybai. Bėgo valandos, marias apgaubė trumpa nakties tamsa. Romantikos daug, o nekimba: vienas kitas nedidelis ešeriukas, iš esmės – smulkmė. Nieko gero įgula nesulaukė ir naktį, ir ankstyvą rytą. Žodžiu, išvyka euforijos neatnešė.

Panašus likimas ištiko ir Simo įgulos vyrus, kurie irgi žvejojo tą naktį. Jie, sulaukę vidurdienio, nepasuko namo, o išplaukė į jūrą, tikėdami užtikti menkių. Deja, ir čia nesėkmė. Atkaklieji žvejai nuplaukė prie pietinio molo. Pabandė ieškoti strimelių. Pasirodo, jų šiuo metu visai nėra, išlakstė kažkur. Tada vyrai užmetė dugnines su sliekais. Pataikė. Ėmė kibti plekšnės. Jos godžiai griebė masalą, lyg lenktyniaudamos, kuri greičiau. Net keista: viena atakuodavo abu kabliukus. Žvejams kėlė džiaugsmo tai, kad plekšnės buvo solidžios, net iki kilogramo svėrė. Retas ir malonus laimikis. Vyrai ir nuovargio nebejautė.

Buvo valčių mariose ir kitomis dienomis. Dauguma, žinoma, ieškojo sterkų. O tos žuvys kol kas labai atsargios ir išrankios. Pavyzdžiui, Juliui su draugu, žvejojusiems trečiadienį nuo šeštos valandos ryto iki dvyliktos, laimė kukliai nusišypsojo: abu pagavo po vieną sterką. O štai penktadienį šie žvejai namo grįžo be laimikio.

Kol kas panašiai klostosi reikalai daugumai įgulų, „medžiojančių“ šiuo metu sterkus mariose. Šių vandenų puošmena žvejus ignoruoja: ar išsilakstė po marių platybes, ar gyvena sočiai ir negriebia nei įvairiaspalvių guminukų, nei „porcijos“, nei kito masalo. Bet, kaip žinoma, žvejai – kantrūs žmonės. Jie palauks, kol sterkai išalks ir panorės maitintis.

Na, o jūroje praėjusį savaitgalį patyrę meškeriotojai rasdavo „menkynus“, tiesa, toli nuo kranto. Ypač pamalonino žvejus sekmadienio išvyka į Baltiją. Iki pietų laivų įgulos dirbo iš peties.

Nesuprantama, kodėl iki šiol Smiltynės žvejai nesulaukia savo dienos. Mėgėjams tenka džiaugtis tik juodažiočiais grundalais (taip ichtiologai vadina nedideles žuvis, kartais juodos spalvos, su dantukais). Jos mėgina sukąsti pirštą, kai išimamas kabliukas. Tos žuvys didelės grobuonės, godžiai maitinasi ikrais, naikina prieauglį. Juodažiočiai grundalai paplito visose mariose.

O kur gausūs Smiltynės vandenų karšiai, ešeriai? Nėra kol kas jų, nors žvejų kas dieną tos vietose vis daugėja.

Nesidžiaugia ir Danės žvejai, kurie kantriai vaikšto jos pakrantėmis, ieškodami žūklaviečių. Ši upė mėgėjams dovanoja smulkius ešeriukus ir kuojas.

Ventės rage prie žinomų akmenų žvejai, atplaukę iš Nidos, dažnokai užtinka stambių ešerių, kurie labai mėgsta naktinius sliekus. Pastarųjų nėra kur nusipirkti, nes karštos dienos sukėlė šio masalo deficitą.

Labai buvo nustebęs šių vandenų mėgėjas Vytas. Jis tose vietose vieną pavakarę užtiko ne ešeryną, o gražuolių karšių būrius. Gaudė juos daržo ir komposto sliekais. Geras kibimas kėlė gerą nuotaiką.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vyrams su žyma , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.