Šeštadienio interviu apie dainininkės karjerą užsienyje ir netikėtus atradimus Lietuvoje

Klaipėdietė dainininkė Reda Striškaitė sako ateityje būtinai išmoksianti žvilgsniu judinti kavos puodelius. Kol kas dvasinio tobulėjimo kursuose ji išmokusi tik vaikščioti stiklo šukėmis, rišti į mazgą metalinius šaukštelius ir nebegirdėti nei laikrodžio tiksėjimo, nei po langais lekiančių automobilių keliamo triukšmo.

Anksčiau pati kaip tie automobiliai lėkdavusi ir užjūrių scenose dešimtmetį praleidusi dainininkė galutinai apsistojo savo bute Klaipėdos centre, kur miega iki vidurdienio, gurkšnodama kavą plepa su draugais, ruošia pietus iš šalia esančios konservatorijos parbėgančiam penkiolikmečiam sūnui Mykolui. O vakarais pasipuošia ir traukia dainuoti. Į restoranus. Nors ir dainavusi didžiausiose Europos koncertų salėse, šiuo metu Reda linksmina uostamiesčio užeigų publiką. Apkeliavusi pusę pasaulio suvokė, kad populiarumas ir pripažinimas – dar ne viskas. Po kelių mėnesių keturiasdešimtmetį švęsianti atlikėja mėgaujasi antrąja jaunyste, dainuoja tai, kas jai patinka, o vakar džiazo klube „Kurpiai” pristatė savo pirmąjį solinį albumą. Jam laiko rado tik dabar – po ilgų blaškymosi ir savęs ieškojimo metų.

Melavo dėl praeities

– Reda, ar neapmaudu, kad užsieniečių laukiama dainininkė gimtojoje Klaipėdoje pažįstama tik restoranų lankytojams?

– Nejaučiu jokio kartėlio. Jeigu plaukikas nori plaukti, jam tiks ir mažas ežerėlis, ir didžiulė jūra. Aš myliu muziką, todėl man visiškai vienodai, kur dainuoti. Puiku, kai iš mėgstamo darbo gali dar ir prasimaitinti.

– Lyg ir nesiverži į popsceną, tačiau prieš kelerius metus dalyvavai nacionalinėje „Eurovizijos” atrankoje, o LRT komisija Tave nusiuntė tiesiai į finalą. Kam Tau to reikėjo?

– Norėjau pasitikrinti tautos požiūrį į tuos, kurie kuria kitokią muziką. Vieno karto pakako. Kad ilgesniam laikui išeičiau į popsceną, turėčiau tik panorėti. Gaila, bet neturiu ką pasakyti tokios muzikos gerbėjams. Be to, Lietuvoje klesti jaunystės kultas. Jeigu sulaukei keturiasdešimties, turi eiti ne į sceną, o į laidojimo namus. O užsienio scenose buvau viena jaunesnių…

– Tavo profesinis kelias – ypatingas, juk studijavau choreografiją, o tik vėliau dainavimą. Nesigaili, kad iškart nepasukai į vokalo pusę?

– Choreografija iki šiol padeda scenoje – ir dainuoju, ir šoku. Net nekalbu apie penkiolika metų praleistų Klaipėdos šokių kolektyve „Žiogelis”. Teko ir su Ala Pugačiova, ir su Valerijumi Leontjevu sceną dalintis. Tačiau dainuoti norėjau labiau, nei šokti. Kad įstočiau į J.Tallat Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, teko meluoti. Nutylėjau apie baigtas choreografijos studijas, nes su aukštojo mokslo diplomu į technikumą tikrai nebūtų priėmę.

– Visą dešimtmetį dainavai užsienyje – Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane, kruiziniuose laivuose. Susigundei gerais pinigais?

– Vien Emyratuose su grupe „Trys apelsinai” praleidome septynerius metus. Sakė, kad ten aukso kasykla, todėl sutikau. Neapsirikau. Darbas Rytuose tapo didžiausia dainavimo mokykla – jeigu klientas pageidavo dainos, kurią rytą matė per MTV, turėjau ją padainuoti. Kitaip grėsė pokalbis „ant kilimėlio” pas vadybininką.

– O kur dabar tie pinigai – saugiai guli banke?

– Juokauji? Juk reikia ir šeimą, ir namus išlaikyti. Be to, projektų įvairiausių vis prisigalvoju. Esu menininkė, iš tų, kuriuos vadina „priplaukusiais”. Net skaičiuoti nemoku gerai. Eidama į parduotuvę, visada daugiau pinigų pasiimu.

– Skaičiavimo mašinėlės nešiotis nebandei?

– Kol kas ne. Užtenka abiejų rankų pirštų.

Užgraužė nostalgija

– Gal ko nors nesuprantu, bet kodėl užsienyje geriau žinoma dainininkė ten nesikrausto visam laikui?

– Jau trejus metus gyvenu Klaipėdoje, kurioje gimiau ir augau, ir niekur kraustytis nežadu. Niekada nemąsčiau, kad reikėtų emigruoti. Nuvažiuodavau koncertuoti į JAV ir galvodavau: „Oho, kokie pas jus mikrofonai, kokia aparatūra! Bet jūs čia, o aš ten, Lietuvoje, ir man gerai.” Galėčiau pasilikti nebent iki ausų įsimylėjusį kokį princą ant balto žirgo.

– Tai princas dar neatjojo – juk niekas nepatikės, kad tokia įdomi moteris gyvena be vyro?

– Jeigu žmonės gyvena be rankų ir be kojų, kodėl moteris negali gyventi be vyro? Tačiau į klausimą tiesiai neatsakysiu. Geriau pakalbėkime apie ką nors kita.

– Apie sūnų? Ar tiesa, kad Mykolas nuėjo mamos pėdomis – ir šoka, ir dainuoja?

– Jis mokosi konservatorijoje. Groja fortepijonu, bando dainuoti. Šoko „Žuvėdroje”, bet nusprendė pailsėti.

– Kai gyvenai užsienyje, jį prižiūrėjo močiutė. O kokie Tavo ir sūnaus santykiai dabar?

– Nuostabūs. Mes – geri draugai. Per Motinos dieną įteikė man gėlių ir pasakė: „Kad visi turėtų tokias kietas mamas…” Man šių žodžių pakanka. Kai buvau šeimos maitintoja, Mykolas gyveno su močiute. Ji iki šiol juo gyvena, kvėpuoja. Taip ir parašyk, kad mano mama – auksinis žmogus. Suvokdama, kad esu menininkė, leidžia man pakilti ir atitrūkti nuo realybės.

– Tačiau ir dabar kartais išvažiuoji į užsienį.

– Ilgam – nebe. Būna trumpų kontraktų. Neseniai dviem savaitėms važiavau gastroliuoti į Ispaniją. Dažnai kviečia į festivalius.

– Tavo paskutinė – pusmečio – kelionė į Omaną, iš kurios grįžai prieš trejetą metų, buvo lemtinga. Paaiškink, kodėl?

– Su šiauliečiu bičiuliu Aurelijumi Ščiuka kartu dirbome šioje Artimųjų Rytų šalyje. Būtent ten užplūdo nostalgija, ilgesys. Juk dešimtmetis gastrolių už nugaros buvo. Ten pradėjau suvokti, ką turiu čia, Lietuvoje. Ne be reikalo Omane gimė dainos eilutės: „Aš – kitos žemės žvaigždė svetimam danguj”. Pradėjau ruoštis pirmajam soliniam darbui…

Panikai nepasidavė

– Albumą „Namo Oman” brandinai trejus metus. Ne per ilgai?

– Pirmasis kūdikis turi būti gerai išnešiotas. Dainas sukūriau greitai, bet užtrukome su įrašais. Diską įrašinėjome Šiauliuose, suvažiavo geriausi muzikantai. Net iš Amerikos. Šį darbą darėme nesitikėdami užsidirbti. Bus tų pinigų. Svarbiausia, kad nebūtų gėda prieš klausytojus.

– Tiek metų dainavai, o albumas – debiutinis. Kaip taip atsitiko?

– Kiti mano kūriniai buvo rinkiniuose. Juk dainavau ir su džiazo, ir su roko muzikantais, buvau grupės „Klaipėda Swingers Dixieland” vokalistė. Gastrolės atimdavo visą laiką. Su LRT lengvosios muzikos orkestru koncertavome didžiausiose Europos koncertų salėse. Išeini prieš tūkstantinę minią, už nugaros – orkestras, sėdi ponios su vėduoklėmis. Ir niekam neįdomu, kiek albumų išleidai ir kiek apdovanojimų laimėjai. Turi sąžiningai atidirbti.

– Ar tiesa, kad per vieną tokį koncertą užėjo panikos priepuolis?

– Taip. Turėjome koncertą Barselonoje. Pradėjau panikuoti, balsas lūžinėjo iš baimės. Prieš pat pasirodymą atsiguliau ant suoliuko ir… atsijungiau. Penkiolika minučių kažkur skrajojau, nieko negirdėdama. Tada atsistojau ir ėjau į sceną. Tai buvo vienas geriausių koncertų mano gyvenime. Po to dar keliskart bandžiau įeiti į šią būseną, bet nepavykdavo.

– Todėl nusprendei mokytis pas profesionalius bioenergetikus?

– Kuo toliau gyveni, tuo daugiau pradedi viskuo domėtis. Atėjo laikas, kai lyg ir viską turiu, bet kažko dar trūksta. Devynis mėnesius lankiau kursus. Dabar galiu lengviau save kontroliuoti. Pradėjau mokytis mylėti, atleisti, susitaikyti su tuo, ką turiu. Išmokau neskubėti ir nebūti įsitempusi. Žmogaus galimybės – begalinės. Gali su meile pasižiūrėti į nuvytusią gėlę, ir ji pražys.

– Žodžiu, Tavo gyvenime – atradimų metas.

– Taip. Grįžusi į Klaipėdą išgyvenu antrąją jaunystę. Šie metai man ypatingi ne tik dėl pirmojo disko išleidimo. Man patinka visur spėti ir sykiu nespėti niekur, miegoti iki pietų, bėgti į kursus, į sporto salę, pas draugus… Myliu gyvenimą, o jis, esu tikra, myli mane.