Vilma Čereškienė užsimanė permainų

Vilma Čereškienė, vienuolika metų išdirbusi trijų televizijų žinių tarnybose, pasiilgo kitokio darbo. Žurnalistė sako, kad jai pabodo būti kalbinamai. Dabar ji pati paims į rankas mikrofoną ir užduos klausimus kitiems.

Septinta valanda vakaro. Baigiasi LNK žinios. Vilma Čereškienė sėda į savo juodą visureigį ir važiuoja į Vilniaus priemiestį.

Grįžusi namo žinių vedėja išsispiria iš basučių ir skuba prie voljero pasisveikinti su savo sargais – dviem didžiuliais vilkšuniais. „Išleidžiame augintinius pasilakstyti tik su priežiūra. Jie labai mėgsta patvoriuose kastis”, – sako linksmai paskutinę savaitę LNK „Žiniose” atidirbusi moteris.

Aplink V.Čereškienės namus nematyti nei augančių pomidorų, nei nužydėjusių obelų. Namą puošia ką tik nušienauta žolytė, dekoratyviniai medeliai ir žydintys gėlynai. „Abu su vyru prižiūrime kiemą. Niekas daugiau nepadeda. Grįžtame po darbo ir tvarkomės”, – laistydama gėles pasakoja žurnalistė.

Nuo šiol V.Čereškienė gamtoje galės praleisti daugiau laiko. Jau greitai ją išvysime BTV laidoje „Tarp miesto ir kaimo”. Žurnalistė kalbins ūkininkus, kuriems puikiai sekasi sugyventi su gamta.

– Kodėl paliekate LNK „Žinias”?

– Jaučiuosi išsisėmusi. Jau vienuolika metų dirbu tiesioginiame

eteryje. Noriu kokių nors pokyčių gyvenime. Tikrai neslėpsiu, kad labai pavargau. Tiesioginis eteris – tai didelė įtampa, atsakomybė, greitas tempas ir žaibiška reakcija. Ten nutinka visokių nenumatytų atvejų, todėl negalima sutrikti. Nors, kita vertus, man jau viskas labai gerai pažįstama.

– Anksčiau nejautėte nuovargio ar išsekimo?

– Manau, iki šiol nebuvau pakankamai subrendusi palikti „Žinias”. Dabar jaučiu, kad atėjo laikas keistis.

– Greitai apsisprendėte keisti darbą?

– Vieną dieną sulaukiau savo geros draugės ir kolegės skambučio. Ji papasakojo apie projektą „Tarp miesto ir kaimo” ir pasiūlė eiti dirbti kartu. Apsisprendžiau labai greitai – per parą. Daug svarstyti nebuvo ko. Man tik labai gaila palikti tuos žmones, su kuriais dirbau LNK. Rengti žinias – komandinis darbas. Visą laiką buvau tarp žmonių. Suprantu, jei norėsiu su jais ir toliau bendrauti, bet kada galėsiu susitikti, susiskambinti.

– LNK „Žiniose” jums netekdavo daryti reportažų. Gal jau pasiilgote žurnalistinio darbo?

– Per vienuolika metų nekalbinau nė vieno pašnekovo. Viskas buvo priešingai. Skaitydama žinias tapau tuo objektu, iš kurio žurnalistai ėmė interviu. Žinoma, per tam tikrą laiką prie to pripratau. Tačiau turi būti visai kitaip. Esu žurnalistė, todėl mano pareiga kalbinti žmones.

– Kuo jus sužavėjo projektas „Tarp miesto ir kaimo”?

– Mane patraukė jo idėja. Tai bus gyvenimo būdo žurnalas apie

darbščius, veiklius, protingus žmones. Patrauklu tai, kad jame nestigs pozityvios informacijos. Tai bus laida be smurto, be pykčio, be ašarų, be santykių aiškinimosi. Lietuvoje gyvena daug darbščių, veiklių, protingų žmonių. Man net sukėlė nuostabą, kiek vis dėlto daug yra pozityvių asmenų.

– Žmones prie televizoriaus traukia skandalai, gandai. Ar manote, kad pozityvi laida „Tarp miesto ir kaimo” sulauks daug žiūrovų?

– Manau, ji turės savo žiūrovą. Šios laidos tikslas – skatinti žmones nebijoti kurti, rengti verslo planus, imti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Žmonės išvažiuoja iš miesto į kaimą ir puikiai ten verčiasi. Žiūrovams bus įdomu sužinoti, kokia veikla galima užsiimti kaime.

– Gal darbas „Žiniose” jus išvargino ir dėl neigiamos informacijos?

– Negaliu paneigti, kad informacija, kurią pateikiu žiūrovams, manęs neveikia. Beveik neįmanoma nuo jos atsiriboti. Žinių vedėjas perleidžia per save visą informaciją. Manęs nuolat klausia, kodėl skaitydama žinias nesišypsau. Kur ten šypsosies, kai tiek metų praneši neigiamą informaciją, kalbi apie negatyvius procesus valstybėje.

– Tad ar galima teigti, jog žinių vedėjo darbas – pats sunkiausias žurnalistui?

– Jis nėra vargingiausias, tačiau, mano nuomone, žurnalistai, dirbantys tiesioginiame eteryje, atlieka sunkiausią darbą. Kaip jau minėjau, tiesioginis eteris – neprognozuojamas. Ta įtampa, žinoma, persiduoda. Jei žmogus jaučiasi nors kiek atsakingas, jis jaudinasi, kad laida būtų gera.

– Kaip vertinate savo darbą tiesioginiame eteryje?

– Prie tiesioginio eterio priprantama. Nesu panikuojantis žmogus. Tikriausiai žiūrovai nėra matę manęs labai susijaudinusios ar sutrikusios eteryje. Emocijas galima išmokti valdyti. Tačiau jaudulys visada yra. Tiesiog išmoksti jo nerodyti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Žiniasklaida su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.