Filosofas Leonidas Donskis sieloje vis dar jaučiasi esąs maištingas jaunuolis, ilgaplaukis roko muzikos gerbėjas, brazdinantis gitara
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius prof. dr. Leonidas Donskis trečiadienį Vilniaus Šv. Kryžiaus namuose susirinkusiai publikai kalbėjo apie poeziją ir skaitė mėgstamus eilėraščius. „Poezija nebuvo mano vaikystės meilė. Labiau mėgau prozą, traukė mokslo populiarinimo literatūra… Poezija mano aistra tapo studijų metais”, – sakė filosofas per Lietuvių P.E.N. centro renginį iš ciklo „Lietuvių poezijos antologijos”. Tą vakarą L.Donskis kalbėjosi ir su LŽ žurnaliste: apie eiles, muziką, televiziją ir… saulėlydžius.
Pažintis per literatūrą
– Kokie eilėraščiai nuo jaunystės įstrigo labiausiai?
– Matyt, yra dvi poezijos kategorijos. Vieną skaitydavau ir įsidėmėdavau, net moku mintinai, kitos nesistengiu išmokti, bet nuolat skaitau. Esu didelis Renesanso gerbėjas. Tačiau mėgstu, nors mano skonis klasikinis, ir moderniąją poeziją.
– Ar anksčiau jums teko viešai skaityti eilėraščius?
– Yra tekę skaityti tiek, kiek tai buvo susiję su studijomis. Iš pradžių studijavau filologiją – lietuvių kalbą, literatūrą ir teatro režisūrą Klaipėdoje. Kadangi būdavo scenos kalbos egzaminai, per juos man reikėdavo skaityti poeziją. Kita vertus, eilėraščių ir prozos kūrinių ištraukų skaitymas buvo aktorinio meistriškumo ciklo dalis. Privalomas dalykas. Todėl ne tik tylus eilėraščio skaitymas, bet ir jo viešas transliavimas buvo mano studijų dalis.
Vėliau studijavau filosofiją. Paskui, kai tapau dėstytoju, prasidėjo naujas mano gyvenimo laikotarpis. Tada eilėraščių skaitymas virto paskaitos dalimi. Kartais studentams tenka padeklamuoti kokį eilėraštį, ypač jei pasakoji apie Renesansą ar romantizmą. Kalbėti apie kultūrinę epochą, nepateikiant meno kūrinių, būtų neįmanoma.
– Kaip manote, ar galima pažinti žmogų iš to, kokią poeziją jis mėgsta?
– Galima. Per poeziją ir per muziką. Tai gerai žmones apibūdinantys dalykai. Yra meno rūšių, kurioms nereikia labai individualaus santykio. Operos, klasikinio ar moderniojo šokio spektaklių žiūrėjimas – tai sąlytis su menu, kurį gali formuoti visuomenė. Tai socialiai reikšmingi menai. Tačiau poezijai toks apibūdinimas netiktų. Eilėraščių skaitymas yra pats individualiausias santykis su menu, koks tik gali būti.
– Perfrazuojant vieną posakį turbūt galima teigti: „Pasakyk, kokią poeziją mėgsti, ir pasakysiu, kas tu esi.”
– Jį galima pritaikyti ir mėgstamiems muzikos kūriniams. Ypač jei tai muzika, kurios klausant nereikia būti dideliame būryje žmonių.
Drąsiai galima sakyti, kad literatūra nepaprastai daug pasako apie žmogų. Man regis, tai vieša paslaptis. Akademiniame pasaulyje, ypač Vakaruose, žmonės, norėdami vieni apie kitus daugiau sužinoti, užuot klausinėję apie darbą, vaikus ir sutuoktinius, domisi, kokie literatūros autoriai patinka. Tada daug kas atsiskleidžia.
Kas suformavo
– Jei reikėtų atspėti, kas tas žmogus: aistringas futbolo gerbėjas, skambinantis pianinu ir gitara, mokantis „bitlų” dainas, jaunystėje turėjęs ilgus plaukus, turbūt nedaugelis pasakytų, jog tai filosofas L.Donskis. Ar jūs sieloje vis dar tas ilgaplaukis „bitlomanas”?
– Be abejo. Man iki šiol labai patinka grupės „The Beatles” muzika. Apskritai labai patinka ta epocha. Praėjusio amžiaus septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai. Kartais man net darosi gaila, kad tuo metu buvau vaikas ir negalėjau išgyventi to laikotarpio kaip suaugęs žmogus.
– Dar buvome ir anapus „geležinės uždangos”…
– Taip. O dabar man atrodo, kad Vakarai ne tokie patrauklūs, negu buvo tada. Ypač Amerika. Kai pagalvoju apie to meto muziką – Kalifornijos roką, Jimą Morrisoną ir „The Doors”, „Beach Boys”, kai kuriuos Niujorko reiškinius – pasidaro gaila, nes tada nepažinau Amerikos iš vidaus. Mano nuomone, ji buvo daug simpatingesnė negu dabar.
Iš tiesų, ką mėgau anksčiau, mėgstu ir dabar. Manau, sugebėjimas atsispirti naujoms madoms – vienas brandos požymių. Reikia mylėti tai, kas tave suformavo, ir nebūtinai tai, kas yra šiandien. Jeigu turi svajonių, stiprią atmintį, niekada nepamiršti, kas tave suformavo – tokia kultūrinė ir intelektualinė ištikimybė labai svarbi ir apie žmogų daug pasako.
Norėtų vesti laidą jaunimui
– Esate Lietuvos televizijos laidos „Be pykčio” vedėjas. Keistas pavadinimas, nes gyvename gana agresyviame pasaulyje. Pats jį sugalvojote?
– Pats. Ir padariau tai sąmoningai. Norėjau pabrėžti, kad šioje laidoje galima kalbėti apie viską. Joje nebūtinai turi būti sakomi vien malonūs dalykai, net visai nemalonūs ir skaudūs. Tik kalbama išlaikant pagarbą pašnekovui ir žiūrovams. Tai laida, kuri padeda atsikratyti destrukcijos.
– Vienas žmogus pasakė, jog esate per daug protingas vesti televizijos laidas. Kam jums ta televizija?
– Ji man reikalinga tam, kad galėčiau kreiptis į didelę auditoriją, kuriai pasakau tą patį, ką pasakyčiau, jeigu ji būtų
mažesnė. Kitaip tariant, nieko specifiškai televiziško – populiarumo, linksminimo, žvaigždžių kūrimo industrijos – man nereikia. Negalėčiau būti vadinamasis smagintojas. Nors techniniu ir aktoriniu požiūriu sugebėčiau tai padaryti, tik nenoriu.
Televizija man reikalinga todėl, jog leidžia pasakyti bendrapiliečiams tai, kas, mano manymu, yra svarbu. Gailiuosi, kad negaliu vesti kokios nors laidos jaunimui, o jis labai apleistas.
– Kodėl negalite?
– Nemanau, kad Lietuvoje būtų tokios laidos poreikis. Nors esu leidęs suprasti, jog norėčiau tai daryti.
– Internete radau tokį sarkastišką komentarą: „Dėl „Yvos” merginų įsijungčiau televizorių nebent tada, jei L.Donskio laidoje jos konceptualiai ir be pykčio išdėstytų savo pasaulėžiūrą.” Esate kalbinęs daug ir įvairių pašnekovų. Ar į savo laidą galėtumėte pakviesti bet kokį herojų, net jei labai skirtųsi jūsų pasaulėjauta, pasaulėžiūra?
– Sugebėjimas kalbinti bet ką – visai neblogas dalykas, nes tada visuomenė daug sužino.
– Kaip amerikiečio televizijos laidų vedėjo Larry Kingo?
– L.Kingas – ypatingas atvejis, amerikiečių fenomenas. JAV – didžiulė šalis, jos visuomenė savo mokslu, politika, viskuo yra pasaulio smaigalyje. Ir toks vedėjas kaip L.Kingas tarsi leidžia Amerikos visuomenei išlaikyti aštraus socialinio siužeto pojūtį.
Beveik neabejoju, kad galėčiau kalbinti beveik bet ką. Tai darydamas pateikčiau vertingos medžiagos sociologams, visiems tiems, kurie analizuoja šalies gyvenimą. Todėl, kad užduočiau klausimus, kurie pašnekovus priverstų ką nors pasakyti ir juos apnuogintų.
Kitas dalykas: ar norėčiau? Televizija turi didelę galią. Kalbindamas žmogų jį populiarini. Kodėl turėčiau tai daryti, jei pašnekovas savo neišvengiamai padidėjusį populiarumą gali panaudoti ne patiems geriausiems dalykams?
Saulėlydžiai prie jūros
– Jūsų tėvai medikai linkėjo, kad vaikai taptų gydytojais. Bet pats esate filosofas, o jūsų jaunesnysis brolis Robertas – policijos pareigūnas. Kodėl toks skirtingas pasirinkimas?
– Mes esame skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, brolis visada mėgo techniką, automobilius. O aš ne. Ir dabar vairuoja tik žmona.
– Dainininkas Simonas Donskovas jūsų pusbrolis?
– Taip. Tiesiog po karo dėdė pasikeitė pavardę, nes tuo metu dirbo milicijoje ir bijojo, kad kilmė ir kitaip skambanti pavardė gali sugadinti jam karjerą. Buvo neramūs Stalino laikai.
– Girdėjau, jog mėgstate sėdėti prie jūros ir žiūrėti į saulėlydžius. Esate romantikas?
– Tikra tiesa, kad myliu jūrą ir mėgstu saulėlydžius. Gyvenau daugelyje pasaulio šalių. Dabar gyvenu Kaune, bet esu klaipėdietis. Taigi mano estetiką suformavo jūrinis miestas. Pastaruoju metu poilsiauju mažai, tačiau stengiuosi bent dalį atostogų praleisti prie marių arba jūros. Vanduo man labai reikalingas.
Nežinau, ar esu romantikas klasikiniu požiūriu. Romantikai turi būti vienišiai, be kita ko, trokšti maišto, kovos… Nepasakyčiau, kad vienatvė man būtų pati geriausia būsena. Mėgstu žmones. Esu taikinga būtybė, bet turiu ir maištingumo. Vis dėlto nemėgstu patvaldžių, autokratų, brutalių žmonių, galiu bet kada sukilti prieš nedemokratiškus žmones.
– Ar turite mėgstamą aforizmą?
– Mums visada pakaks stiprybės pakelti svetimo nelaimę.
Trumpai
1962 metais Klaipėdoje gimęs Leonidas Donskis – filosofas, eseistas, kultūros kritikas, aktyvus visuomenės veikėjas. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius. Humanitarinių mokslų daktaras (Vilniaus universitetas, 1990 metai) ir socialinių mokslų daktaras (Helsinkio universitetas, 1999 metai). Septynerius metus dėstė ir dirbo tyrėju JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose.
Paskelbė šešias knygas lietuvių kalba ir keturias – anglų, taip pat per 150 mokslinių straipsnių. Lietuvių ir anglų kalbomis parašyti darbai išversti į 13 kalbų.
Nuo 2003 metų – Lietuvos televizijos kultūros ir politikos pokalbių laidos „Be pykčio” autorius ir vedėjas.