Nežinau, kokia bus knygos sėkmė, bet žinau, kad radau jos idealų skaitytoją”, – apie pirmąjį romaną „Pobeg kumaniki” („Gervuogės pabėgimas”) juokaudama pasakojo poetė Lena Eltang
Jau keliolika metų Lietuvoje gyvenanti ir rusiškai rašanti Lena Eltang – viena iš penkių autorių, kritikų pasiūlytų apdovanoti šių metų Rusijos nacionalinio bestselerio premija. Tarp nominantų yra ir tokie garsūs rusų rašytojai kaip Vladimiras Sorokinas, Liudmila Ulickaja, Dmitrijus Bykovas. Nacionalinio bestselerio premijai pristatytą L.Eltang romaną „Pobeg kumaniki” pernai išleido Sankt Peterburgo leidykla „Amfora”.
Kas tapo Rusijos nacionalinio bestselerio premijos laureatu, turėjo paaiškėti vakar vakare per iškilmingą ceremoniją, tradiciškai rengiamą Sankt Peterburge istorinio „Astorijos” viešbučio žiemos sode.
Iš Barselonos – prie Karališkių ežero
Gegužės mėnesį L.Eltang praleido Barselonoje. Rašė naują romaną. Kai grįžo į Vilnių, buvo taip pasiilgusi savo sodybos prie Karališkių ežero Anykščių rajone, kad pirmiausia nuskubėjo ten. Net nenorėjo skristi į Nacionalinio bestselerio premijos teikimo iškilmes Sankt Peterburge. Juo labiau jog Lietuvos pilietei buvo kilę sunkumų dėl naujos vizų išdavimo tvarkos.
„Viskas, – pasakiau, – manęs iš čia niekaip neiškrapštysite”, – pasakojo LŽ pašnekovė. – Tačiau kelis kartus skambino iš Sank Peterburgo ir tikino, kad bus negerai, jei neatvyksiu. Esą atrodys labai keista, jog būtent finalininkė iš Lietuvos nedalyvavo.”
Bėganti gervuogė, archaiška kalba
Barselonoje L.Eltang buvo susitikusi su vertėja į katalonų kalbą ir aptarė romano „Pobeg kumaniki” vertimą. Belieka laukti, ar susitars ispanų ir rusų leidyklos. Dabar romanas verčiamas į anglų kalbą. Jo pavadinimas bus „Blackberry Shoot”, gana tiksliai atitinkantis rusišką, nes „shoot”, kaip ir „pobeg”, reiškia ne tik pabėgimą, bet ir atšaką.
Romano „Pobeg kumaniki” pagrindinio veikėjo Mozės pravardė Moras ispaniškai taip pat reiškia gervuogę. Pašnekovė prisiminė, kad Barselonoje gyveno netoli garsiojo „La Boquerios” turgaus ir kai ten nueidavo nusipirkti uogų, būdavo malonu prekyvietėje matyti užrašą „Moras”. Juokais net sveikindavosi: „Labas, Morai!”
Dėl sudėtingos, archaiškos ir „pernelyg gražios” rusų kalbos literatūriniu snobizmu kaltinama rašytoja kritikams galėtų atsikirsti: „Taip, kalba archaiška, tokia niekas nebešneka, bet pagrindinė šios knygos stilistikos žinia ir buvo, kad kalbą reikia atkurti, nes ji nyksta. Kaip dabar baisiai kalbama ir rašoma rusiškai! Paimi kokią nors naują knygą ir žinai – tavo leksikos rezervas bus 20 tūkst. žodžių. Ir to užteks!”
Lietuvių kalba rašytojai – antra brangiausia po gimtosios, nors dar gerai moka angliškai, gali susikalbėti itališkai ir prancūziškai. Kai kas nors klausia, kodėl ji gyvena Lietuvoje, atsako gana paprastai. Pirmiausia, jau išmoko tai, kas sunkiausia, – lietuvių kalbą, tad nori gyventi čia, kad būtų nebe reikalo mokytasi. Antra, labai patinka lietuviškai kalbėti. Rašyti lietuviškai turbūt niekada nesugebės, nes rašytojas savo kalba turi būti geriausias iš visų, ir tą kalbos jausmą reikia turėti tikriausiai nuo prigimties.
„Paradoksalu, bet man pasisekė, kad į Lietuvą atvažiavau devintojo dešimtmečio pabaigoje, – dėstė pašnekovė. – Nebegyvenau Rusijoje tuo sunkiu metu, kai kalba buvo tiesiog sugadinta, literatūra ėmė prarasti savo vertę, pasirodė daug leidinių, kurių geriau išvis neskaityti. Visur taip – bendras sindromas. Gyvenau visur, kur nekalbama rusiškai, – Lietuvoje, Danijoje, Anglijoje, Prancūzijoje – ir išsaugojau kalbą. Yra redaktorių, kurie gali pasakyti autoriui, kad šis rašo pernelyg sudėtingai – šiuolaikinė publika nesupras. Atsiprašau, o kas kuria tą publiką?! Knygos. Užburtas ratas. Su „Amforos” leidykla raštiškai sutarėme, jog nebus praleistas nė vienas taškas arba padėtas ten, kur jo nėra. Ir niekas nebus pakeista. Čia joks kaprizas. Tiesiog kitokiu lygiu nešneku.”
Pasirinko Lietuvą
Iš kūrybos gyvenančią poetę, prozininkę ir vertėją palaiko vyras, 45 metų ekonomistas, baigęs studijas Kopenhagos universitete. Danui Bjornui Eltangui teko atvykti į Vilnių, nes žmona dėl Lietuvos pilietybės atsisakė daniško paso. Jiedu gyveno Kopenhagoje, o kai atėjo laikas L.Eltang gauti Danijos pasą, ji pasakė grįžtanti į Lietuvą. Po kelių mėnesių vyras, pamatęs, kad žmona rimtai apsisprendusi, taip pat atvažiavo į Vilnių. Nors, kaip prisipažino pašnekovė, nėra čia labai patenkintas. Jaučiasi gana vienišas. Tiesiog pasiaukojo dėl žmonos.
Pirmas L.Eltang vyras buvo vilnietis architektas. Nors jaunų žmonių sukurta šeima iširo, poetė taip įsimylėjo Vilnių, kad ir išsiskyrusi liko čia gyventi. Su gimtuoju Sank Peterburgu dabar sieja literatūros skaitymai ir leidybos reikalai. Tėvai persikėlė gyventi į Kaliningradą, kad būtų arčiau vienturtės dukters.
Viskas prasidėjo nuo laiškų
Pašnekovė prisiminė, jog pirmąjį romaną buvo sumanę rašyti trise. Ji su dviem artimiausiais draugais, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro tibetologu Vladimiru Korobovu ir slapyvardžiu Maksas Frajus pasirašinėjančia rusų rašytoja, dabar gyvenančia Vilniuje, sėdėdami sodybos terasoje prie Karališkių ežero aptarė galimus siužetus, pasidalijo personažus.
Po to vakaro praėjus gal porai savaičių L.Eltang nusprendė, kad jau galėtų kai ką pasakyti apie savo personažą, ir pradėjo rašyti Mozės interneto dienoraštį. Užteko kelių puslapių ir personažas rašytojai pasidarė toks mielas, kad ji atsisakė anksčiau sumanyto romano. Savo gyvenimą pradėjo gyventi Moras. Jį interneto dienoraščio skaitytojai palaikė tikru žmogumi. Pradėjo plaukti laiškai iš Niujorko, Londono, Barselonos, Maskvos. Vieni siūlė Morui padėti, kiti prisipažino meilę ir skyrė pasimatymus. Visus laiškus rašytoja išsaugojo, ir dabar, kai jau išėjo knyga, interneto dienoraštyje galima pasiskaityti, ką trisdešimtmečiui Morui rašė žmonės.
„Aišku, niekam neatsakiau, nes mistifikacija privalo turėti savo ribas, bet man buvo įdomu skaityti. Tada supratau, jog tos knygos negaliu palikti. Toks gyvas tas personažas ir toks mylimas, kad jį tikriausiai mylės ir knygos skaitytojai. Sumaniau siužetą ir pradėjau rašyti romaną. Tikrą, ne laiškų rinkinį. Atsirado intriga ir kitų personažų”, – pasakojo pašnekovė.
Barselonoje L.Eltang buvo susitikusi su vienu Moro gerbėju. Gana garsus matematikos profesorius iš Notingamo, Anglijos, specialiai surengė konferenciją Barselonos universitete, kad galėtų pasimatyti su ja.
Tiesa, pradžioje matematikas rašė laiškus Morui, o kai išėjo knyga, profesorius, nors ir nusivylęs, parašė ir šį personažą sukūrusiai rašytojai. Padėkojo, jog atvėrė visai kitą pasaulį, ir pamėgino kalbėti savo terminais: knygos erdvė tokia įdomi, kad galėtų net jos formulę išvesti.
Matematikas labai nustebino rašytoją ir savo išvaizda. Jis buvo labai panašus į Morą, tik keliolika metų vyresnis. Ir taip įsigilinęs į knygą, kad, atrodė, supranta ją geriau už pačią autorę. Idealusis skaitytojas aštuonis kartus perskaitė romaną, o daugybę klausimų autorei susirašė į storą bloknotą.
Ragana Velse
Dabar L.Eltang panirusi į naują romaną. Kai buvo parašiusi gal 50 puslapių, susapnavo jo pavadinimą, užrašytą ant lapelio: „Viedmyniemy”. Išversti jį būtų sunku, nes turi trejopą reikšmę: „Raganos ne mes”, „Raganos nebylios” ir „Juk mes ne mes”.
Romane rašytoja pasakoja apie savo amžiaus moterį Edną, gyvenančią Velse, Fišgardo miestelyje, prie pat vandenyno. Pernai rudenį su vyru tris savaites ieškojo tos vietos, pervažiavo per visą Velsą, bet galiausiai rado tokį pat namą, kokį matė sapne.
Viešbutuko šeimininkė prisiminė, kad pastarąjį kartą Fišgarde menininkai lankėsi 1972 metais. Čia buvo kuriamas režisieriaus Andrew Sinclairo filmas „Under Milk Wood” pagal Dylano Thomaso pjesę. Jame vaidino jaunutė Elizabeth Taylor su Richardu Bartonu.
„Nesame iš turtingų žmonių, bet jei vyras mato, jog pradėjau knygą ir reikia pabėgti iš Vilniaus, įsitaisyti vietoje, apie kurią rašau, sukelia visus draugus ant kojų, kad suorganizuotų, kur pagyventi, ir brangiai nekainuotų, – juokėsi pašnekovė. – Jaunystėje Bjornas buvo populiarus žmogus – du kartus pasaulio ir šešis kartus Europos irklavimo čempionas. Nors seniai nebesportuoja, turi labai daug draugų.”
Naujojo L.Eltang romano herojė, kaip ir Moras, rašo dienoraštį. Tik dabar jis – moters. Rašytoja sako subrendusi kalbėti apie savo kartą ir pasakyti, ką mano apie moters gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje. Vis dėlto romane, kaip ir pirmajame, nestigs intrigos, bus ir detektyvinė istorija. Skaitytojui turės rinktis, kaip skaityti knygą.
Trumpai
Lenai Eltang – 42 metai. Gimė Sankt Peterburge teatro režisieriaus ir mikrobiologės šeimoje. Studijavo žurnalistiką. Diplominiam darbui pasirinko teatrologiją. Gyveno įvairiose Europos šalyse. 1989 metais apsistojo Vilniuje. Jos eilėraščiai ir apsakymai publikuoti įvairiuose žurnaluose, kelių autorių rinktinėse, taip pat internete. 2003 metais pasirodė L.Eltang poezijos knyga „Eilėraščiai” (pratarmė – Tomo Venclovos), 2006-aisiais – romanas „Pobeg kumaniki”.