Tokiais žodžiais Loretą Želnienę pasitinka uostamiesčio globos namų auklėtiniai. Kiekvieną laisvą minutę ši moteris save dalija tiems, kurie mamos šilumą gali pajusti nebent sapnuodami.
„Kodėl tai darau? Todėl, kad kiekvienam iš mūsų labai svarbu žinoti, jog yra žmonių, kuriems esame reikalingi. Jie gi išeis į visuomenę, o kaip joje pritaps, tam tikra prasme priklauso ir nuo manęs”, – renka žodžius „Supermamų” forumo klaipėdiečių mamų koordinatorė Loreta.
Šiuo metu moteris suka galvą, kaip surasti darbą globos namų „Rytas” buvusiam auklėtiniui, kuris netrukus taps tėvu, bei ieško lovytės jų būsimam kūdikiui.
„Jiems abiem tik sukako po 18 metų, abu – iš tų pačių globos namų, vaikelio labai laukia. Kartu su kitomis mamomis suradome vežimėlį, pririnkom drabužėlių, vitaminų nupirkom, bet dar daug ko reikia, juk jie ką tik pradėjo savarankišką gyvenimą”, – apie pastarųjų dienų rūpesčius pasakoja L. Želnienė.
Suvienijo mamas
Kiek kalnų drabužėlių, maisto produktų ir kitų našlaičiams reikalingų daiktų per keletą metų yra pririnkusi, Loreta, ko gero, jau nesuskaičiuotų, kaip ir negalėtų pasakyti, kiek moterų, apsilankančių interneto forume „Supermama” užkrėtė savo pavyzdžiu.
Ratas vis plėtėsi, ir dabar visas didžiąsias metų šventes globos arba kūdikių namuose kartu su Loreta rengia būrys mamų – iš savo pinigų perka maistą, drabužius, dovanėles, gamina tortus, o šiuo metu ieško galimybių vaikų namų salėje įrengti kondicionierių.
„Būti ten keliese yra smagiau – daugiau rankų apkabinti”, – priduria „supermama” Loreta.
Vaikų lankymas Loretai tapo gyvenimo būdu. Būna ir taip, kad pietų pertraukos metu, po darbo ar bet kurią kitą laisvą minutę ji bent trumpam užsuka į „Rytą” – kad ir saldainių vaikams užnešti.
Jos iniciatyva našlaičiai savaitgalius dažnai leidžia šeimose, o kai kurios „supermamos” po apsilankymo vaikų globos namuose jų auklėtiniams tampa tikromis mamomis. Viena klaipėdietė, jau auginanti du vaikus, ryžosi įsivaikinti dar tris. Ir tokių pavyzdžių – anaiptol ne vienas.
„Visokios mintys ir mane lankė, bet gal nesutikau man skirto? Įvaikinimo procesas labai subtilus, o gailestis – ne ta emocija, kuriai apėmus reikėtų skubėti pildyti šūsnis dokumentų. Būtinas vidinis ryšys su vaiku. Stabdo ir tai, kad ateityje planuojame turėti dar vieną vaikelį. Kita vertus, dabar padarau daugiau, nei galėčiau tapusi nors vieno iš jų oficialia globėja”, – svarsto moteris.
Turi simpatijų
Prieš kurį laiką atėjus Loretai į „Rytą”, akys labiausiai nušvisdavo Gintarui. Šis berniukas nejučia įslinko į širdį ir iki šiol joje liko: „Ryšys užsimezgė iškart – ne su visais vaikais taip nutinka. Ilgai draugavom, savaitgaliais – mano šeimoje, darbo dienomis – globos namuose. Berniuką ateidavo lankyti senelis. Atsitiko taip, kad Gintaras vietoj susitikimų su juo mieliau laiką leisdavo su manimi. Senelis suskubo tapti berniuko globėju, draudžia bet kokius susitikimus. Svarstau, gal mūsų draugystė ir buvo ta priežastis, paskatinusi oficialiai įteisinti globą?”
Šiandien pasimatymų su Loreta laukia jos krikštasūnis Matukas. „Kai atvežė į globos namus, buvo toks mažytis – visiškai svetimas tai aplinkai, į kurią pateko. Didesnieji moka už save pakovoti, o jis, iš namų atvežtas, buvo labai pažeidžiamas – naminukas. Žinau, kad tėvas susitvarkė gyvenimą ir ketina Matuką susigrąžinti. Skaudu pagalvojus apie išsiskyrimą, bet smagu dėl to, kad grįš į savo namus. Tų vaikelių nesisavinu, gal ir naiviai, bet tikiu, jog kada nors motinos arba tėvai juos prisimins – kaip matot, mano atvejais tai pasitvirtina.”
„Tai, ką darau, mane papildo”
Dirbate, turite šeimą, auginate dukrą – kam jums dar ir kiti rūpesčiai?
Gaunu kur kas daugiau nei atiduodu. Tai, ką darau, – ne pramoga ir ne hobis, o gyvenimo būdas. Visiems dėmesio užtenka – ir vyrui, ir dukrai, jie dargi ir man padeda: vyras – finansiškai, o dukra dar prieš 9 metus kartu su manimi pradėjo lankyti vaikus. Bendradarbiai su pagarba vertina tai, kuo užsiimu, jei tik gali – suneša kalnus vaikams reikalingų daiktų, o aš juos vežu į „Rytą”. Tie rūpesčiai – malonūs, be jų mano gyvenime trūktų pilnatvės.
Kaip vienai pavyksta nuveikti tiek daug – rinkti paramą globos namams, rūpintis pagalba daugiavaikėms šeimoms, suvienyti uostamiesčio mamas, dirbti ir dar mokytis?
„Supermamų” svetainėje yra toks skyrelis „Parama vaikams”, kuriame – dar ir papildomi subforumai, tokie, kaip „Klaipėdos sandėliukas”. Su jų pagalba parama suplaukia žaibo greičiu. Vaikus lankome ne tik mes, klaipėdietės, kituose miestuose susivienijusios mamos daro tą patį. Laiko trūksta, bet aš to neakcentuoju, mūsų, „supermamų”, – kelios dešimtys, jei ko nespėju aš – kitos pagelbėja.
Jau devynerius metus lankote globos namų vaikus, iš jų ketverius – su „supermamomis”, ką galima ten nuveikti per ribotą laiką?
Labai daug nuveikta per tiek metų – net išvardyti sunku. Pavyzdžiui, neseniai mergaitėms paauglėms buvome pakvietusios kosmetologę, kuri pamokė naudotis kosmetika, nes jų juk niekas tokių dalykų ten nemoko. Matytumėt, kaip patiko! Mes dar ir kosmetikos joms padovanojome. Arba dar – kartu gaminame pietus arba patiekalus, kuriuos patys vaikai išsirenka. Pernai prieš Kalėdas prašėme, kad surašytų savo norus, ir pagal galimybes juos įgyvendinome. Vaikai visur vienodi – kai kurie bandė gudrauti ir prašė brangių daiktų. Betgi ne daiktų jiems labiausiai reikia, kai ateinam – būriais atbėga, kad papasakotų kuo gyvena, su kuo pykstasi ar draugauja. Kalėdoms vaikus parsivežame į namus. Kad nebūtų skaudu grįžti, prieš tai su jais dirba psichologai – paaiškina, kur yra tikrieji namai. Dar – vasarą ruošiame jiems išleistuves, rudenį parengiame mokyklai.
Loreta prisipažino, kad „supermamoms” skaudžiausios išvykos – į Giruliuose esančius kūdikių namus, gal dėl to jos yra retesnės. Kai kurios mamos neišlaiko, ir po pirmojo vizito į juos nebegrįžta.
Anot Loretos, viskas šiuose namuose kelia graudulį – kūdikių akys, verksmas, kada prašosi paimami ant rankų, galų gale – pats faktas, kad nelaukti ir nemylimi jie buvo.
Vaikų namuose egzistuoja sava tvarka – didesnieji, lyg palikti vilkiukai, pasiruošę kovoti už skanesnį kąsnį ar suaugusiojo dėmesį. Kai kurie tai daro agresyviai. Į šį uždarą ratą anksčiau ar vėliau patenka ir Girulių kūdikiai. Žinojimas, kad tai neišvengiamai atsitiks, anot Loretos, ant krūtinės užritina akmenį, bet ir jis netampa kliūtimi pradėtiems geriems darbams.
Meilė, kurią „supermama” dalija svetimiems, tikrų motinų išsižadėtiems vaikams, yra tokia didelė ir nesibaigianti, kad mintis sustoti Loretos dar niekada nebuvo aplankiusi.