„Taip, aš ragana“

Po itin sėkmingos retrospektyvos „Yes. Yoko Ono“, nuvilnijusios per pasaulį 2004-aisiais, Džono Lenono našlės jau niekas nevadina „pačia žymiausia nežinoma menininke“. Japonų kilmės amerikietė liko ištikima savo radikaliai jaunystei: vieną garsiausių performansų „Cat Piece“, kur publika karpo nuo jos drabužius, surengtų 1966 m., ji pakartojo būdama 70-ies. Dabar jai 73-eji, ir šiandien ji laikoma viena garsiausių pasaulio konceptualiųjų menininkų.

Šiemet įrašėte perdirbtų dainų rinkinį, metaforišku, provokuojamu pavadinimu „Yes, I’m A Witch“ („Taip, aš ragana“). Kam dedikavote šį prisipažinimą? Ar tik ne ortodoksiniams bitlomanams? Ar tai tebuvo pokštas?

Veikiau tai buvo pokštas. Ir jis skirtas ne tik bitlomanams.

Įrašant šį albumą daugiausiai prisidėjo alternatyviosios muzikos atstovai. Jūs rinkotės juos savarankiškai ar pasinaudojote sūnaus Šono, jo draugų patarimais?

Ne, aš nesikreipiau į Šoną pagalbos. Ir be manęs jo gyvenimo grafikas labai įtemptas. Šonas rengia savo paties įrašus, garso, DVD. Man paprasčiausiai pasisekė, kad atsirado suinteresuotų žmonių, kurie pasiūlė man įgyvendinti tokį projektą. Man neteko belstis į įvairias duris su prašymu: prašau, įrašykime albumą.

Su kuriais iš muzikantų buvo sunkiausia dirbti įrašant minėtą albumą?

Jie visi labai kūrybingi. Skundų neturiu.

Ar turite polinkį lyginti? Gal galėtumėte palyginti, pavyzdžiui, „Peaches“ ir Ornetą Koulmeną arba Džoną Keidžą? Juk jūs su jais irgi dirbote.

Aš neturiu įpročio lyginti. Bet kuri patirtis man buvo unikali ir brangi.

Kokios muzikos jūs klausotės?

Aš klausausi indi. Indi – tai dabartis ir ateitis. Tai muzikos revoliucija, kurios dalis aš esu.

2004 m. jūs padarėte instaliaciją „My Mommy Was Beautiful“: moteris naujagimio akimis, tai yra pilvo ir vaginos fotografijos didžiuliame aukštyje žiūrint nuo žemės. Daugeliui ši instaliacija pasirodė įžeidžiama. Ar šiuolaikinis menas turi ribas? Ko jūs niekada nepadarytumėte?

Manau, kad nuo tokių rūpesčių esu visiškai laisva. Būti menininku reiškia būti laisvam – turiu galvoje saviraiškos laisvę. Aš laikysiuosi šios pozicijos visada.

Daugelis žmonių idealizuoja 7 dešimtmetį. Kurgi ne: išrastos tabletės nuo nėštumo, o apie AIDS dar negirdėti… Kaip jūs į tai žiūrite?

Seksualinė revoliucija buvo naudingesnė vyrams, o ne moterims. Tabletės nebuvo saugios, kaip mes dabar žinome. Moterys gėrė pavojingus preparatus ir už dyką atsiduodavo vyrams. Kokia nuostabi istorija!..

Ar galėtumėte įvardyti dalykus – politikos ir meno, – kurie dabar tikrai geresni nei tuomet?

Pasaulyje yra tik dvi industrijos. Viena – Karo Industrija, kita – Taikos Industrija. Kad Žemė išliktų, reikia, kad Taikos Industrija taptų didesnė nei Karo. Dabar vis daugiau žmonių ima vertinti Meną. Be to, menininkų randasi irgi vis daugiau: žmonės pradeda suvokti savo galimybes. Taigi šiandienos tendencija gera Menui ir Taikos Industrijai taip pat.

Jūs buvote susijusi su „Fluxus“* ir su konceptualistais. Kas šiuose judėjimuose jums buvo įdomiausia?

Aš pati. Kai susitikau su Mačiūnu **, aš dariau maždaug tą patį, ką darau ir dabar, o štai jo kūryba pakito – taigi „Fluxus’ui“ susitikimas su manimi buvo svarbesnis nei man. Aš kūriau konceptualųjį meną dar Japonijoje ir darau tai iki šiol. Nėra nieko, kas man būtų padaręs rimtą įtaką.

Po 2004-ųjų retrospektyvos liovėtės buvusi „žymiausia nežinoma menininkė“. Kaip manote, kodėl kilo ši susidomėjimo jumis banga?

Todėl, kad tai geras menas. 7-ajame dešimtmetyje žmonės manyje matė kai ką kita. Tada Lenonas ir pasakė tą frazę apie „žymiausią nežinomą menininkę“. Bet juk aš buvau menininkė dar iki pažinties su juo! Mes net susipažinome mano parodoje. Aš tęsiau savo projektus, kai buvome kartu, ir dabar darau tą patį. Tam tikra prasme aš vis tiek nežinoma – kaip bet kuris žmogus šiame pasaulyje. Ar jūs daug žinote apie savo tėvus, brolius, seseris?

Praėjusiais metais spektaklio pagal „Beatles“ muziką premjeroje Las Vege visas pasaulis pamatė, kaip jūs pagaliau susitaikėte su seru Polu Makartniu. Tai buvo tik „viešieji ryšiai“ ar nuo tos dienos jūs iš tikro tapote draugais? Galite paskambinti jam bet kuriuo laiku, prisiminti praeitį, pasikviesti jį į svečius..?

Mus su Polu sieja verslo reikalai, ir mes seniai bendraujame. Pavyzdžiui, kai mirė Džordžas Harisonas, aplankėme jo šeimą ir apsikabinome prie jo namų. Galbūt Las Vege įvyko mūsų pirmasis viešas apsikabinimas, ir todėl jis daugeliui padarė tokį įspūdį.

O kaip jūs bendraujate su juo ir su Maiklu Džeksonu „bitlų“ dainų autorinių teisių tema?

Visiškai konstruktyviai. Tarp mūsų nėra problemų dėl šio reikalo, kuriuo dabar domitės.

Henris Mileris, Viljamas Berouzas, Timotis Liris, Čarlzas Bukovskis. Ką galėtumėte pasakyti apie šias figūras ir kuris iš jų turėjo jums įtakos?

Jūs tikriausiai manote, kad jie turėjo man įtakos vien todėl, kad jie – vyrai? Jums nekilo mintis, kad aš pati galėjau turėti jiems įtakos? Tai, žinoma, feministinis juokelis. Iš tiesų mes visi buvome draugai ir, deja, daugelio iš šio būrio jau nebėra gyvųjų tarpe.

Endis Vorholas, jūsų akimis – talentingas menininkas, undergraundo ideologas ar kičo ir savireklamos virtuozas?

Aš draugavau su Endžiu. Tam tikru laiku jis mane įkvėpdavo darbui. Aš gerbiu viską, ką jis padarė, ir ne kartą asmeniškai jam tai sakiau. Jis išties talentingas žmogus.

Kasdienė Niujorko atmosfera paskatino jus surengti parodą „Tarakono odisėja“…

Mano parodos idėja buvo padiktuota ne vien Niujorko atmosferos. Pagrindinis ekspozicijos personažas – tarakonas, svarbiausias niujorkietiškojo gyvenimo dalyvis, kurį galima sutikti daugelyje vietų. Iš esmės „Tarakono odisėja“ skirta visam 20 amžiui. Aš norėjau atkreipti žmonių dėmesį į begalę žiaurumo, kuriuo jis buvo pažymėtas. Pasauliniai karai, Karibų ir Artimųjų Rytų konfliktai, gatvės žiaurumai ir kita. Tikiuosi, kad parodos, keliaujančios po įvairias šalis, lankytojai pamatys ekspozicijoje savo miestų bruožus. Tai būdinga visiems pasaulio didmiesčiams.

Kalbate labiau kaip filosofė nei kaip menininkė.

Kiekvienas poetas yra pranašas, nors dabar daugelis menininkų bijo daryti socialiai kritiškus darbus. Svarbiausias dalykas mano darbuose – pranešimas.

Tačiau jūsų darbuose kai kas pasikeitė – ankstesnės instaliacijos buvo interaktyvios, reikalavo aktyvaus žiūrovų dalyvavimo, o dabar jos savarankiškos.

„Tarakono odisėjoje“ yra vieta, kur žmonės gali dalyvauti. To nebuvo pirmojoje redakcijoje, o Londone atsirado tokia galimybė. Aš nebijau kartotis ir nebijau nieko keisti. Mano darbai visąlaik man atrodo nauji. Geriausia paroda yra ta, kuri daroma dabar. Aš visą laiką įsimylėjusi savo paskutinį darbą.

Jūsų vyro žudikas Markas Čepmenas, išsėdėjęs kalėjime daugiau nei ketvirtį amžiaus, jau keturis kartus buvo pateikęs malonės prašymą. Jam buvo atsakyta neigiamai. Nepaisant to, jog esate pacifistinių pažiūrų, jūs visada palaikydavote tokį sprendimą. Paskutinį kartą netgi pasakėte, esą išėjęs į laisvę Čepmenas gali tapti grėsme Džono Lenono sūnums – Džulianui ir Šonui. Jūs iki šiol taip manote?

Manau, jog jis tikrai kelia grėsmę Šono ir Džuliano saugumui. Tačiau taip pat reikia pabrėžti, jog jeigu Čepmenas išeis iš kalėjimo, jam ir pačiam gali grėsti pavojus. Pasaulyje yra nemažai žmonių, kurie norėtų su juo susidoroti, atkeršyti už žmogžudystę.

* „Fluxus“ buvo vienas radikaliausių eksperimentinių praėjusio šimtmečio 7 deš. judėjimų, įtvirtinęs naują, alternatyvų, meninio mąstymo būdą ir dar nežinomą kūrybos sampratą. Jis paskatino performancą, video-, konceptualųjį meną, postomodernistinę dailininko knygą, multiplius ir t.t. – Iš knygos „Išeivijos dailė“.

** Jurgis Mačiūnas (George Maciunas, 1931-1978) gimė Kaune, tėvas buvo inžinierius, motina – balerina. 1944 šeima pasitraukė į Vakarus. 1948 m. J. Mačiūnas persikėlė į JAV. Studijavo meno istoriją, grafiką, architektūrą. 1960 Medisono aveniu su Almiu Šalčiu atidarė galeriją AG, kur ir užgimė „Fluxus“ judėjimas. Mačiūnas buvo jo idėjinis vadas. – Red. past.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.