Violeta Vasiliauskienė ima į rankas gitarą, ir pasigirsta sodrus minorinis balsas: „Per mažai juokiausi, per dažnai verkiau… per ilgai savęs aš nemylėjau, per dažnai svarsčiau, ką pasakys kiti…”
Dainuojate virtuvėje, o, matau, jaučiatės tarsi didžiojoje scenoje.
Niekada neketinau lipti į sceną. Pirmiausiai dėl to, kad jaučiu didelę scenos baimę. Kai dirbau muzikos mokykloje ir reikėdavo eiti vaikui akompanuoti, – kiek man tai kainuodavo sveikatos!.. Tris kartus nualpdavau viduje, atsikeldavau ir vėl nualpdavau, kojos rankos drebėdavo ir jokių laisvinamųjų nereikėdavo…
Kas davė impulsą pačiai dainuoti?
Kurį laiką mokiausi Klaipėdos fakultetuose (dabar Menų fakultetas. – Aut. past.), pabaigiau Talat-Kelpšos mokyklą Vilniuje. Ilgai dirbau Gargždų muzikos mokykloje koncertmeistere. Ten ir solo, ir duetu, ir ansamblyje dainavau, ir į „Gilijos” chorą Klaipėdoje važinėjau… O romansai atsirado su „Gyvenimo meno” kursais. Tuo metu mano gyvenime atsitiko labai didelė nelaimė, palaidojau savo sūnų. Aš niekaip nesigelbėjau. Manęs lyg ir nebuvo. Ištisai tik verkiau. Ir galvojau: kodėl mano vaikas, mano vyras turi dėl to kentėti? Reikia ką nors daryti. Iš draugės sužinojau apie tuos kursus. Paskui kilo idėja tuos kursus čia, Klaipėdoje, rengti, nes mačiau, kiek daug yra tokių žmonių kaip aš, nerandančių išsigelbėjimo. Ir viskas klostėsi sklandžiai. Nesakau, kad panacėja, bet man padėjo.
Kursuose išgirdote badžanas…
Tai lyg dainos, lyg maldos… Nesupratau sanskrito, bet jaučiau, kad mane jos labai veikia. Nusipirkau gitarą ir pradėjau tas badžanas kursuose dainuoti, pati sau akompanuodama. Paskui dainavau savo draugės vilnietės Almos Kuneikaitės dainas, ji nuostabių yra sukūrusi, ypač Dalios Teišerskytės žodžiais. Beje, jos repertuare yra viena daina: „Niekada nesakyk niekada”. Dabar ji man pildosi.
Violeta, kas Jūsų klausytojai?
Žinot, anksčiau buvau tokia vargšelė: „Turėkite ir mane omenyje”, sakydavau. Arba jeigu kur kviečia – tai ne ne ne, tik ne aš, tik ne dabar! O paskui pagalvojau: kas čia vyksta? Ir knygos įkvėpė: jei ko imiesi, tai daryk šimtu procentų. Jei patinka, vadinas, gali. Eik ir siūlykis. Netinki čia – uždarai durytes ir eini kitur.
Tų muzikos žanrų daug. Vienam popsas, kitam rokas, trečiam džiazas patinka. O aš šituo keliu norėjau eiti. Violeta, sako man žmonės, tu eini sunkiu keliu, nedaug kas mėgsta tokį dainavimą. Nesvarbu. Aš mėgstu. Man jos teikia pasitenkinimo. Ir mano veide šypsena, – ir šeima patenkinta. Mane, aišku, į visus gimtadienius kviečia… – juokiasi. – Taigi kartą man paskambino iš renginių organizavimo firmos ir paprašė Virkštininkų dvare romansų padainuoti, nes būsią svečių iš Maskvos. Sakau, aš romansų nedainuoju, na, moku nebent „Podmaskovnyje večera”, „Riabina”… Tačiau ne veltui sakoma: nieko nėra atsitiktinio. Išmokau aš tų romansų – sulaukiau daug pagyrimų bei padėkų… Paskui buvau pakviesta į Palangos „Čagino” restoraną. Žmonių čia visada prisirinkdavo daug, rusai vyrukai liaupsindavo: „Kaip jūs dainuojate!..” Vėliau dainavau romansus „Katpėdėlėje”, „Akropolyje”, kartkartėmis pakviečia į privačius vakarėlius. Vienąsyk nemokamai koncertavau Simono Dacho vokiečių namuose. Salė buvo pilna. Tų kvietimų daugėja. Eisiu, sakiau, visur, ypač dainuoti seneliams, neįgaliesiems ir vaikams.
Romansas „pasiduoda” ne bet kuriam balsui.
Aš romansą suprantu vidumi. Kaip sanskrito kalbą pajaučiau, taip ir romansą. Man jis šiandien pirmoje vietoje.
O antroje?
Dainuojamoji poezija. Jau negaliu stovėti vietoje. Turiu vis gražiau akompanuoti, todėl samdausi mokytoją. Kaip sakiau, be reikalo niekas nevyksta: per „Gyvenimo meno” kursus sėdėjau šalia Rūtos Morozovaitės, tai ji mane supažindino su Jūrate Dovydėniene, kuri dainuoja giesmes ir dainuojamąją poeziją. Dabar į savo repertuarą įtraukiu giesmių. Naujoji kolegė audžia mintį mane pasikviesti į Kauną, gal bendrą vakarėlį surengti. Kodėl gi ne? Dabar jau niekada nesakau „niekada”.
Ar dainavimas restoranuose nemenkina prestižo?
Manau, kad restoranuose žmonės – tokie patys, jiems reikia to paties, jei, žinoma, nepadauginę. Bet į brangius restoranus tokių, padauginančių, mažai ateina. Mano repertuaras nėra smagus. Užtat vienas žmogus taip man kartą pasakė: „Po tavo pasirodymo aš visą savo gyvenimą permąsčiau.”
Padėkos, gėlės, skambučiai, netgi dovanos, – visa rodo, jog ne be reikalo tai darau. Mano tikslas nėra žibėti žvaigžde, aš tik noriu dalintis. Ir jei žmonės ką nors iš manęs pasiima, – jaučiuosi be galo laiminga.