Premjeras susidvejino

Algirdui Brazauskui reikėjo nukakti net iki pačios Kuršių nerijos, kad jis surastų objektą, tinkamą pareikšti premjerišką „ne” nelegalioms statybos. Saboninės „valčių pašiūrės” prie Preilos pasirodė tokios didelės ir taip netinkamos valtims laikyti, kad tas neatitikimas netgi paskatino premjerą pirmą kartą garsiai padrąsinti griauti nelegalius statinius.

Klaipėdos STT ir gamtosaugininkai turėtų lengviau atsipūsti, nes negriaudami savavališkai suręstų būstų pajūrio regioniniame parke ir Kuršių nerijoje valdininkai ilgus metus skatino gobšuolius nepaisyti įstatymų ir niokoti visų mūsų gamtą pagal savo skonį ir sugedimo laipsnį. Skonis, kaip paaiškėjo, prastas: orientuotas į kvadratinių metrų kiekį, o ne į vieningumą su aplinka. Sugedimo laipsnis atitinka tų statybų finansavimo šaltinius. Gerai pagalvojus, ta pajūriu nusidriekusi kotedžų virtinė gali būti pavadinta sanatorine zona pakrikusių nervų biznieriams ir valdininkams. Retas ten miega nekrūpčiodamas, o kai ilsisi būdraudamas, tai irgi – kuo keisčiau, tuo geriau.

Antanas Bosas, užuot pats ganęsis pajūrio palvėje, ten apgyvendino elnius. Buvęs Neringos meras, dabar – Seimo narys Stasys Mikelis papildė šeimos nekilnojamojo turto kolekciją sklypu regioninio parko pariby. Klaipėdoje sunku rasti didesnį viršininką, kuris nebūtų pasirūpinęs sau smėlingo sklypuko, nuo kurio net ir „po vakarykščio” nepavargdamas gali nupėdinti iki jūros atgauti jėgų.

Todėl visiškai suprantama, kad vietinė valdžia viso to godumo šėlsmo nesugebėjo nei pamatyti, nei sutramdyti. Prireikė premjero apsilankymo toje saboninėje ir žiniasklaidos įtarimų, esą premjeras su premjeriene dairosi būsto Neringoje, kad A. Brazauskas pagaliau tvotų kumščiu per stalą ir pasakytų, jog jau seniai baisisi tuo, kas vyksta Kuršių nerijoje.

Dievaži, tos A. Brazausko akys – kaip kokie jūriniai binokliai: labai toli per juos matyti. Visus 300 su viršum kilometrų nuo sostinės iki pajūrio premjero žvilgsnis skrodžia kaip rentgenas. Toli matyti, o štai artimi vaizdai – išplaukia. Juk kaip tik tuo pačiu metu, kai premjeras inspektuoja pajūrį, Vilniaus savivaldybėje užsibarikadavęs Artūras Zuokas iš paskutinių jėgų mėgina atsiteisti su „abonento” globėjais ir legalizuoti jų nelegalias statybas valstybiniame sklype, kuris buvo išnuomotas tiems globėjams asistuojant tam pačiam nelegalių statybų baubui A. Brazauskui.

Štai tu ir atsirink, žmogau, kuriuo premjeru tikėti… Žinoma, labiau norėtųsi tikėti tuo A. Brazausku, kuriam rūpi, kad lietuviško kapitalizmo plėšrūnai, padedami kyšininkų-valdininkų, neaptvertų visų priėjimų prie Kuršmarių ir Baltijos jūros, kaip jie jau aptvėrė Vilniaus, Ignalinos, Trakų, Molėtų ir kitų gražiais peizažais garsėjančių rajonų paežeres. Tada juk reikėtų mums, tinkamai „neapsisklypinusiems”, statyti apžvalgos bokštelius tolėliau nuo jūros, kad bent jau iš tolo patys akis galėtume į horizontą paganyti ir vaikams parodyti: „Čia buvo mūsų jūra, vaikeliai…”

Tačiau negali netikėti ir tuo A. Brazausku, kuris visiškai apžlibęs nuo sostinėje vykstančio ne mažiau pasibaisėtino reginio. A. Zuokas, gyvendamas premjero pašonėje, kažkodėl jaučiasi visiškai saugus sakydamas, kad iš dviejų trečdalių žemės savininkų Savivaldybė žemę „pavogs”, t.y. pasiims „vilniečių reikmėms”. Tie „vilniečiai” yra išvardyti vienos „juodosios buhalterijos” prieduose ir yra žymimi „K” raide su atitinkamu skaičiuku, ir jiems, panašu, joks premjeras nė motais.

Ak, jeigu tų premjerų būtų ne du, o vienas, tada tas principingasis tvotų kumščiu ir Vilniuje…

Rūta Grinevičiūtė

„Vakarų ekspresas”