Pasaulio greičio rekordų siekiama įvairiais būdais ir įvairiose transporto priemonių klasėse. Ar dar siekiama rekordų su automobiliais, kuriuose vidaus degimo variklis suka ratus, ar jau renkamasi vien reaktyvinę trauką naudojančius rekordinius bolidus?
Domėdamasis pasaulio greičio rekordo ant žemės istorija, prasidėjusia prancūzo grafo Prospero de Chasseloup-Laubat ir belgo Camille Jenatzy sukurtų elektromobilių dvikova, gerokai nustembi sužinojęs, kas ir kiek kartų siekė tapti greičiausiais pasaulyje vairuotojais.
Rekordų ir rekordininkų gausa
Kas tik nebandė siekti pasaulio greičio rekordo! XX amžiaus pirmojoje pusėje dažniausiai tai buvo britų aristokratai ir amerikiečių ekstremalai, vėliau, greičiui didėjant, į šias pavojingas, tačiau šlovę ir reklamą viso pasaulio mastu žadančias varžybas įsijungė įvairios stambios firmos, mokslininkai, valstybės institucijos. Kai siekti absoliutaus greičio rekordo tapo pernelyg brangu ir sudėtinga, pradėta siekti rekordų įvairiose variklių kategorijose, tarp jų ir dyzeliais varomų rekordinių automobilių klasėje.
Pirmąjį oficialų dyzelinių automobilių greičio rekordą dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pasiekė specialus Vokietijos firmos „Hanomag” sukonstruotas rekordinis automobilis. Po karo greičiausius pasaulyje dyzelinius automobilius kartais į rekordų trasas išleisdavo įvairios automobilių firmos, tarp jų ir „Daimler Benz”.
„JCB Dieselmax”
Tačiau iki pastarojo meto dar nė karto pasaulio greičio rekordo nesiekė lėtaeigę techniką – kranus, ekskavatorius, traktorius ir pan. – gaminanti firma. Įdomiausia tai, kad šios pastangos buvo vaisingos – statybinės technikos gamintojo iš Didžiosios Britanijos JCB užsakymu sukurtas 9 metrų ilgio geltonas bolidas, primenantis ne traktorių, o lėktuvą, tik be sparnų, pavadintas „JCB Dieselmax”, valdomas lakūno bandytojo Andy Greeno, ant lygaus kaip stalas išdžiūvusio druskingo Bonneville ežero dugno JAV Jutos valstijoje pasiekė 563 km/h greitį. Skirtingai nei pastarųjų metų greičio rekordininkų bolidai, varomi aviacinių reaktyvinių variklių ir skriejantys kaip lėktuvai, stumiami pirmyn variklių išmetamųjų dujų srauto, „JCB Dieselmax” yra tikras automobilis. Du dyzeliniai varikliai po 750 AG, 3800 aps./min., pasiekiantys maksimalų 1500 Nm sukimo momentą, suka rekordinio bolido ratus. 2700 kilogramų sveriantis „JCB Dieselmax” turi erdvinį tilto santvarą primenantį laikantįjį karkasą, padengtą kevlariniu kiautu. Bolido aptakumo koeficientas Cx lygus 0,17, jis stabdomas diskiniais visų ratų stabdžiais, pagamintais iš anglies pluošto bei dviem gale įrengtais stabdymo parašiutais.
Gali kilti klausimas – o koks gi statybinių mašinų gamybos koncerno interesas? Šiais laikais niekas šiaip sau pinigų rekordinių automobilių kūrimui nešvaisto. Visgi JCB žinojo, ką daro. Mat rekordinį bolidą varantys dyzeliai nėra unikalios konstrukcijos, tai tiesiog modifikuoti serijiniai JCB 444 tipo dyzeliai, kokių tūkstančiai burzgia JCB emblema padabintose statybos ir kelių mašinose. Tiesa, jiems pakeitė stūmoklius, švaistiklius, sukonstravo visiškai naują originalią aušinimo sistemą, sumontavo specialią kompiuteriu valdomą degalų įpurškimo sistemą.
Konstruktoriai ir technologai iš JCB gavo puikų rezultatą: tas vidutinis greitis – 563 km/h – daugiau kaip 40 procentų didesnis už ankstesnį dyzelio varomo automobilio greičio rekordą. Beje, rekordiniai važiavimai pagal taisykles visada turi būti atlikti dviem kryptimis per valandą, siekiant neutralizuoti galimą oro sąlygų ir vėjo poveikį.
Netruko pasireikšti ir nauda – dabar visas pasaulis sužinojo, kokius puikius dyzelius gamina Didžiosios Britanijos koncernas JCB.