Ką tik pasibaigė TV forumas, skirtas būsimai aukštojo mokslo reformai. Vežimas pajudėjo.
Dėstytojai laukia didesnio darbo užmokesčio. Nekantrauja. Konservatoriai ir socialdemokratai jaučiasi atlikę istorinę misiją. Jeigu kas abejoja dėl įmokų būtinybės, konservatorius Mantas Adomėnas paskelbs, kad Jūs priešinatės pažangai ir reformai. Esate retrogradas.
Priešintis tarsi ir beprasmiška. Kitą savaitę rengiamas partijų galutinis susitarimas. Ir vis dėlto kaip tik ši TV laida parodė, kad reforma kaip ir nevyksta.
Yra tik parengtas finansinis dalies Lietuvos žmonių apmokestinimas. Jokios strateginės vizijos, kodėl aukštosioms mokykloms numatytos būtent tokios, o ne kitokios studijų įmokos, neapsibrėžta.
Kodėl nuo 2000 iki 5000 litų? Kodėl ne nuo 500-1000 iki 2000 litų, juk tai Lietuvos žmonėms būtų lengviau įkandama? Ir kodėl ne nuo 10 000 iki 16 000 ar daugiau, kuriuos nuolat minėjo ministrė, pabrėždama: „Matot, kiek brangiai mums kainuojate?”
Tada save kone svarbiausiu laikantis elitas galėtų geriau pasijusti dar labiau atsiplėšęs nuo neva atsilikusio Lietuvos kaimo. Supratau, kad abiejų didžiųjų Lietuvos politinių partijų nariai – tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai – išdavė Lietuvos jaunimą. Abi galėtų keisti partijų pavadinimus. Konservatoriai, šiaip pagal apibrėžimą, kuris mus pasiekia iš Burke’o, Hegelio ar Oakeshoto tekstų, kiek supratau, ko gero, turėtų vadovautis principu: „Jeigu gali nekeisti – nekeisk.” Konservatorių šūkis turėtų būti: „Venk revoliucijų.”
Būtent konservatizmas turėtų skatinti tausoti tą per septyniolika metų pačių rankomis inicijuotą ir sukauptą patirtį, ieškant, ką joje galima atsargiai tobulinti ir keisti. Juk šie pasikeitimai nušluos daugybę naujų idėjų, užmojų, iniciatyvų, kurių neįmanoma formalizuoti. Konservatizmas kaip tik turėtų siūlyti tausoti šią neformalizuojamą patirtį.
Socialdemokratai Lietuvoje, ko gero, irgi yra praradę savo identitetą, nes vis sunkiau suvokti jų vertybes. Jų atstovė TV forume viešai skelbia vienokias ar kitokias prieštvanines banalybes, o jų lyderis, atrodo, visai nekvailas žmogus, šiuo metu yra jautresnis savo senstančios katės nei Lietuvos jaunimo likimui.
Solidarumo sąvoka Lietuvos socialdemokratams, pasirodo, yra negirdėta. Gal tiesiog užmiršta, pajutus galią daugelį metų stovint prie valstybės vairo?
TV laida parodė, kad politikai, pradėję reformą, kol kas nepajėgūs atsakyti į pamatinį studento Jono suformuluotą klausimą: „Jūs galite įvesti įmokas ir nuo šio rudens. Bet kaip nuo to pasikeis studijų kokybė?”. Bijau, kad Jonas teisus.
Staigiai pakėlus dėstytojams atlyginimus, studijų kokybė niekaip nepasikeis. Ji nepasikeis ir staiga pakeitus senus profesorius nepatyrusiais ir jaunais.
TV studijoje nuskambėjo produktyvi mintis, kad studijų reformą būtina sieti su mokslo reforma. Intensyviai nedirbantis mokslinio darbo dėstytojas gal būt išlošia savo energija ir uolumu, bet nekuria specialybės kokybinio pamato. Studijų kokybė kyla dėl tam tikrų struktūrinių metodinių dėstymo ypatumų, kurių įgūdžius reikia palengva išsiugdyti. Kantriai ir suvokiant, kas vyksta.
Kuo didesni studentų srautai, tuo labiau iškyla didesnis mokymo proceso valdymo chaotiškumo ir paviršutiniško parengimo pavojus. Joks dėstytojas negali gerai dirbti su miniomis. Kuo individualesnis, labiau specializuotas, suskaidytas į seminarines grupes, pagrįstas diskusijomis, galimybe kritiškai mąstyti, savarankiškai ruoštis, studentų mokymas, tuo jis kokybiškesnis.
Oksforde studentai išklauso mažai paskaitų, tačiau savarankiškai mokosi bibliotekose, lanko konsultacijas – jas jie vadina tutorials. Rašo ne mažiau kaip keliolika rašto darbų per semestrą, tai jie vadina essays. Ar darbais apsikrovęs(-usi), neišgalintis(-i) susimokėti už pragyvenimą būsimasis(-oji) Lietuvos studentas(-ė), dar žinos, kuris kelias veda bibliotekos link? Jeigu ne, visos kalbos apie mokymo kokybės kėlimą lieka beprasmės. Toks individualizuotas dėstymas reikalauja daugiau ne tik studentų, bet ir dėstytojų aktyvių pastangų.
Žinoma, dėl to jis yra brangiau apmokamas. Brangiau kiek? Ar kas skaičiavo? Jei taip, kodėl iki šiol nepateikė sąmatos?
Šiuo metu Lietuvos aukštosiose mokyklose galima justi atvirkštinę tendenciją – kai kuriose aukštosiose mokyklose didinamos studentų grupės ir atsisakoma seminarinių užsiėmimų. Įdomu, ar nauji šias mokyklas pasiekę finansiniai srautai kaip nors pakeis situaciją? Kas apie tai kalba ir ir už tai laiduoja?
Darbo su studentais nelinkę individualizuoti net ir privatūs universitetai, niekas čia nemoka už jų esė ar raštų darbų skaitymą. Dėstymo patirtis juose liudija, kad pradėjus priimti visus pajėgius susimokėti už mokslą, studijų kokybė akivaizdžiai smuko, nes kai kurie studentai savo motyvacija, laikysena ir žinių lygiu vargiai peržengia vadinamosios profesinės technikos mokyklos lygį. Už juos moka tėvai, jie nelabai dėl to rūpinasi.
Būtų keista įsivaizduoti, kad į Oksfordą gali įstoti visi tie, kurie išgali už tokį mokslą susimokėti. Lygis reikalauja ir tam tikro apibrėžimo, tam tikros balų sistemos. Mes norime pasiekti aristokratinį lygį taikydami plebėjiškas priemones, manydami, kad nežinia kokia mitinė konkurencija išspręs visas kokybines, sunkiai net ir patyrusiajam valdyti pasiduodančias problemas. Būtų gerai, kad taip ir nutiktų, nereikėtų dėl nieko sukti galvos ir mūsų nuogąstavimai liktų tik istoriniu nesusipratimu, tik mažos grupelės žmonių „neįsikirtimu” į pažangą.
Tačiau gali nutikti ir priešingai. Gali išsipildyti vieno internetinio komentatoriaus pranašystė: „Greitai Airijoje labiau apsimokės ne tik vaikus gimdyti, bet ir mokytis.” Nejau iš tiesų Lietuvos biudžete nebuvo įmanoma rasti jokių papildomų rezervų investuoti į Lietuvos ateitį? Matyt, tiesiog pristigo intereso ir noro?