Jau keletą metų Lietuvos ir Lenkijos institucijos tąsosi dėl galimybės Vilniuje įkurti prieštaringai vertinamo Balstogės universiteto filialą.
Per Lenkijos Respublikos 1791 metų Konstitucijos minėjimo iškilmes Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija pagaliau nebeatsilaikė: sutiko leisti Balstogės universitetui Vilniuje pradėti veikti legaliai. Be leidimo veikusiai užsienio mokslo įstaigai Lietuvos mokslo ir studijų institucijų vertinimo tarybos prie Studijų kokybės vertinimo centras iki šiol neleido užsiimti edukacine veikla visų pirma dėl Lietuvos Respublikos reikalavimų neatitinkančių studentams suteikiamų kvalifikacijų bei veiklai neturimos būtinos materialinės bazės.
Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė dabar teigia, kad šiuo metu Balstogės universitetas atsižvelgė į griežtus Lietuvos reikalavimus, o kvalifikacines normas garantuos Lietuvos bei vizituojantys Lenkijos profesoriai. Esama žinių, kad suinteresuotoms Lenkijos institucijoms rengiamasi parduoti Pacų rūmus Šv. Jono gatvėje, nors Lietuvos meno visuomenė prašo ten įkurdinti Menininkų rūmus.
Ir viena, ir kita būtų labai abejotini Lietuvos įsipareigojimai. Jau vien todėl, kad iš esmės pagerinti dėstymo lygį žada Lietuvos įstatymus keletą metų ignoravusi ir laužiusi institucija, pasitikėjimo ji tikrai nekelia. Be to, aukštosios mokyklos kvalifikacijų lygio vertinimo klausimai priklauso ne nuo administracinių, juo labiau – politinių sprendimų.
Todėl žodis dėl Balstogės universiteto filialo steigimo ar nesteigimo, atrodo, turėtų priklausyti ne ministerijai, o Mokslo ir studijų institucijų vertinimo tarybai. Jeigu ketinimai perduoti Pacų rūmus iš tiesų susiję su Balstogės universiteto filialo ar kitos jo interesams Lietuvoje atstovaujančios Lenkijos institucijos vardu, tai Lietuvos menininkų kalbos apie katastrofiškai gėdingą Lietuvos valdžių požiūrį į nacionalinę kultūrą šiuo atveju įgytų ir cinišką patvirtinimą.
Kodėl Lietuvoje daromos neleistinos nuolaidos Lenkijos valdininkų ir asmenų įgeidžiams?
Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė R.Žakaitienė spaudai yra pripažinusi, kad kapituliacija prieš problemiškai net Lenkijoje vertinamą universitetą – veikiau politinis sprendimas, pasiektas tuo pat metu grasinant tarptautiniu skandalu, jei dėl filialo nebūtų susitarta.
Lenkijai nuolat nuolaidžiauta nuo to meto, kai Lietuva ją pasirinko „advokate” dėl stojimo į NATO. Galima paklausti: tai ką, nebūtume įstoję vieni patys, be to taip ir nesulaukto advokatavimo? Dėl ko nuolaidžiaujama dabar? Kad nebūtume išmesti iš „Didžiosios Lenkijos” projekto? Ar tiesiog dėl „gerų kaimyninių santykių”, kurie yra jau tokie, kad nebeatskirsi, kas Lietuvoje Lenkijos, o kas dar Lietuvos? Kuo visa tai turėtų baigtis ir kada?
Vargu ar vasalinis dabartinės Vyriausybės santykis su Lenkija Lietuvai besąlygiškai priimtinas. Geri kaimynų santykiai yra tada, kai jie abipusiškai teisingi ir naudingi. Kokios nors naudos, kaip bando rasti ministrė R.Žakaitienė (Filialas atseit skatins konkurenciją, leis perimti užsienio patirtį!), įžvelgti čia neįmanoma, o apie teisingumą, atsimenant Lenkijoje ir toliau vykdomą lietuviškų bendrojo lavinimo mokyklų diskriminavimą, kalbėti nė neverta.
Galiausiai ar Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencija spręsti tokio lygio tarptautinius klausimus?