Nenustebkite, jei į jūsų elektroninį paštą ateis laiškas, raginantis pasisakyti prieš neįgaliųjų diskriminaciją. Jie pavargo taikstytis su kasdien patiriamais nepatogumais ir aplinkinių nesupratimu.
Šiemet dešimtmetį minintis Europos neįgaliųjų forumas iškėlė tikslą – negalios žmonių labui surinkti milijoną parašų. Mūsų šalyje šios misijos ėmėsi Lietuvos neįgaliųjų forumas, vienijantis 16 negalios žmonių organizacijų. LŽ domėjosi, kokiose srityse neįgalieji jaučiasi itin diskriminuojami, kas jiems trukdo gerai jaustis mūsų visuomenėje.
Prarastas orumas
„Dėl savo negalios pamiršau, ką reiškia jaustis oriai. Tai ir vadinu diskriminacija”, – LŽ prisipažino Lietuvos neįgaliųjų draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkė Stasė Arbutavičienė. Sunkiai vaikščiojanti moteris jaučiasi diskriminuojama dėl to, kad žemagrindžiai autobusai, kurie buvo pagaminti atsižvelgiant į neįgaliųjų poreikius, sustoja per gerą pusmetrį nuo šaligatvio. Pasak S.Arbutavičienės, neįgalusis, paprašęs vairuotojo privažiuoti arčiau šaligatvio, paprastai išgirsta nemalonią repliką ir dėl savo prašymo pats jaučiasi kaltas.
„Pastebėjau, kad visa bilieto kaina, kurią moka sveiki žmonės, autobusuose parašyta didelėmis raidėmis. Kuo nuolaida didesnė, tuo raidės darosi mažesnės. Aš, turinti ir regėjimo negalią, esu priversta žemintis, prašyti aplinkinių, kad man paskaitytų, kas parašyta”, – apgailestavo S.Arbutavičienė.
Stengėsi atsikratyti
Panevėžio ir Utenos apskričių aklųjų ir silpnaregių sąjungos tarybos pirmininkas Aloyzas Vilimas patikino, jog labai konkretus diskriminavimo atvejis buvo nustatytas pernai Anykščiuose. Pasak jo, Anykščių Jono Baranausko gimnazija, iš pradžių mielai priėmusi mokytis visai aklą vaiką, po mėnesio pradėjo reikalauti, kad jo tėvai vežtų sūnų mokytis į Vilnių.
„Nors išsirūpinome ir mokytojos padėjėją, kuri dirbtų su tuo berniuku, ir tiflopedagogę, mokykla visaip bandė atsikratyti vaiku. Kad jis liktų gimtajame mieste, teko įdėti labai daug pastangų. Žodžiu, diskriminacijai pasipriešinome”, – džiaugėsi A.Vilimas.
Valdininkai abejingi
„Mažai ir stebiuosi, kad mūsų problemų nesupranta dauguma panevėžiečių, jei net pačiam miesto merui jos atrodo svetimos. Sykį esame prašę geriau apšviesti savivaldybės poliklinikos stendus, kuriuose surašyti gydytojų darbo grafikai. Į tai meras mums atsakė, kad eidami į polikliniką vestumėmės palydovus. Argi toks pažeminimas, mūsų atskyrimas nėra diskriminacija?” – klausė A.Vilimas.
Jis teigė, jog jaučiasi diskriminuojamas ir dėl to, kad Aklųjų ir silpnaregių sąjungai gavus 32 tūkst. litų vadinamiesiems „kalbantiems” autobusams, kuriais naudojasi regėjimo negalią turintys žmonės, įrengti, savivaldybė nesurado 6 tūkst. litų šiam projektui įgyvendinti.
„Sveikieji tarybos nariai šiemet įsteigė trečią mero pavaduotojo etatą. Už vieną jo atlyginimą būtume į gatves išleidę dvidešimt „kalbančių” autobusų, kurie reikalingi 300 regėjimo negalią turinčių žmonių”, – dalijosi liūdna patirtimi sąjungos pirmininkas.
Kliūtis mokytis
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė Regina Novikienė sakė, kad neįgalieji jaučia diskriminaciją dėl jų poreikiams nepritaikytos visuomeninės ir jų pačių namų aplinkos. „Atrodytų, kas čia tokio, jei prie kokio nors universiteto neįrengta prievažų. Deja, kai jų nėra, nevaikštantis žmogus negali patekti į auditorijas, o tai jam užkerta kelią į mokslą”, – apgailestavo R.Novikienė. Pasak jos, dar blogiau, kai nevaikštantis asmuo dėl nepritaikytos aplinkos apskritai negali išeiti iš savo buto.
„Prisimenu, svarstėme galimybę vienam nevaikštančiam žmogui įrengti liftą. Neįsivaizduojate, su kokiu kaimynų pasipriešinimu susidūrėme! Jie pyko, kad dėl lifto turės kęsti triukšmą, kentėti nepatogumus, o ir namo vaizdas suprastės”, – kalbėjo R.Novikienė.
Konvencija – sveikiems vaikams
Bendrijos „Panevėžio viltis”, vienijančios sutrikusio intelekto žmones, socialinė darbuotoja Jolanta Kaziukaitienė, pati auginanti neįgalų vaikutį, teigė studijavusi Vaiko teisių konvenciją, kurioje rašoma, kiek daug teisių numatyta vaikams. Tačiau realiame gyvenime moteris sako patyrusi, kad iš tiesų daug teisių turi tik sveikieji. Neįgalūs vaikai, ypač turintys proto negalią, anot jos, išstumiami iš visuomenės ir paliekami internatų ar mamų globai. Tokių vaikučių nepriima sveikiesiems skirti darželiai, mokyklos, jiems nėra galimybių su sveikais bendraamžiais važiuoti į vasaros stovyklas.
„Dauguma aplinkinių linkę nuo tų vaikų nusigręžti, nepakenčia jų, net bjaurisi. Vadinasi, visuomenė nepriima mūsų vaikų. O tai ir yra pati tikriausia diskriminacija”, – įsitikinusi J.Kaziukaitienė.