Vaikystės skriaudos netrukdo užauginti Žmogų

„Žmonių vaikai negimsta vilkiukai, tik paskui kai kuriuos gyvenimas suluošina. Aš mokau vaikus, kad jeigu gimdytojai įskaudino, jų atsižadėjo, tai nereiškia, kad visą gyvenimą jie bus nuskriausti.

Jie turi išmokti atleisti, siekti savo tikslų ir rasti savo kelią”, – sako agentūros „Visos Lietuvos vaikai” Klaipėdos fondo tarybos pirmininkė Virginija Kairienė.

Per dvylika agentūros gyvavimo metų ši moteris buvo globėja 27-iems vaikams – ligotiems, sušalusiems, alkaniems, utėlėtiems, surinktiems iš turgaus, narkomanų landynių, patilčių, ir nė vienas jų, išaugusių globėjos namuose ir sukūrusių savo šeimas, dar nėra pametęs savo vaiko.

Vietoje aštuoneto darbo valandų Virginija su „gegužiukais” tuos metus praleido ištisas paras. Surado jiems globėjų užsienio šalyse, vasaromis vyko pasisvečiuoti šių šeimose, gabuolius leido į dailės, muzikos ir krepšinio mokyklas, o šiandie viena auklėtinė lanko privačią krikščionišką mokyklą.

Girdėjau kalbų, kad jūs labai renkatės savo globotinius?

Jų neįmanoma pasirinkti. Štai trejų metų Ingutę su šešerių metų seserimi Vika man atvedė jų tėtis. Vaikų teisių apsaugos tarnyba sutiko, kad jas globočiau. Vėliau tas tėtis susirado sugyventinę ir išsikėlė į kaimą, atsiėmęs mergaites. Ir jos pas mane atvykdavo tik atostogų. Tačiau prieš tris mėnesius tėvas dingo be žinios, palikęs mergaites pas draugą, kuris vos neišžagino vyresniosios, ir jos vėl gyvena su manim.

Juliją auginau nuo penkerių metukų. Kai jai sukako dvylika, VTAT leido ją pasiimti tėvui. Šis, beje, supleškino namus, o mergaitė narkomanų lindynėje buvo verčiama daryti jiems narkotikų injekcijas. Aš turėjau perduoti Julijai užsieniečio jos globėjo paliktus rankpinigius, ir kai mudvi susitikome su ja, jos teta ir močiute, sutarėme, kad ji gyvens pas jas. Dabar Julija viena augina sūnelį, ji daug ką suprato, jos gyvenimas visiškai pasikeitė.

Nusižengdama taisyklėms, vaikų sodyboje buvote priglaudusi moterų…

Ne viena jauna moteris čia pakliuvo VTAT prašymu. Vieną jų nėščią, likus kelioms dienoms iki gimdymo ir su vienerių metų mažyliu, sugyventinis sumušė ir išvarė iš namų. Išties, gal ir mūsų pokalbiai lėmė, kad pagimdžiusi sūnų, ji atsisakė palikti jį sutrikusio vystymosi kūdikių namuose ir už motinystės pašalpą pusmečiui išsinuomojo kambarį. Deja, keturi pirmieji šios jaunos moters vaikai jau auga vaikų namuose. Ji neįstengtų viena išlaikyti šešeto mažylių, tačiau bent jau parašė savo ketvertukui laišką, nusiuntė savo nuotraukų ir dovanėlių.

Dabar įvairios instancijos siekia, kad būtų apribotos šios moters motinystės teisės. Aš galvoju, kad mūsų šalyje kažkas yra ne taip, jeigu apribojus tas teises vaikai patenka į tarptautinio įvaikinimo sąrašus. Jeigu yra bent kokia galimybė vaiką grąžinti į šeimą, tai turi būti padaryta. Dar pas mane gyveno šešiolikmetė mama, padėjau jai paauginti kūdikį iki septynių mėnesių, vėliau ji ištekėjo, tačiau vaiką auginti buvo nesubrendusi, tad įkalbėjome paimti berniuką globoti jos giminaitę. Merginos ryšys su vaikeliu stiprėja.

Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį sodyboje rengiate labdaros pietus…

Tai nėra taip paprasta, mūsų niekas neremia. Ateina koks dvylika vaikų iš viso miesto, jie ne tik pasimaitina, bet ir išsimaudo pirtelėje, pasikeičia nešvarius drabužius. Mes remiame ir daugiavaikes šeimas, nes drabužėlių kainos joms yra neįkandamos; nuolat padedame Melnragėje gyvenančiai dešimties vaikų šeimai.

Aš prašau visų tvarkingų mamų išaugtą vaiko drabužėlį išskalbti, išlyginti ir ateiti pakeisti jį į didesnį. Ypač esu dėkinga pasiturintiems žmonėms už tai, kad neišmeta panešiotų batų, o atiduoda mums. Žiemą, kai 20 laipsnių šalčio, be kojinių su guminukais atėjęs vaikas gali šiltai apsiauti. O sportinius batelius taupome iki rudens, kai vaikams reikės į mokyklą.

Žinau, jūs tiems asocialių šeimų vaikeliams būnate ir krikštamotė. Ar esate išgelbėjusi kuriam gyvybę?

Tikriausiai. Vienas paauglys, sirgęs psichikos liga, ne kartą bėgo iš globos namų, bandė nusižudyti. Paauglystė – kritinis metas, jie mato tik dvi spalvas, juoda ar balta, ir kai priglaudi paauglį, kuris jau nebetiki suaugusiais, būna itin sunku. Jie mane ir socialinius pedagogus išbando – iki kokios ribos gali krėsti išdaigas, kol mes supyksim ir prarasim kantrybę. Ir aš nuolat sėdžiu it ant parako statinės: ką iškrės kuris mano vaikų?

Štai tas berniukas, ketinęs nusižudyti, lankydavo pravoslavų cerkvę, ir išbartas, kam žaidžia su žvakutėmis, buvo pavogęs ir paslėpęs raktą nuo cerkvės… Pasakiau jam: jeigu netiki, neik, bet tyčiotis iš tikėjimo nevalia. Vaikis susidomėjo knygomis, susidraugavo su dvasingu rėmėju, ieškojo atsakymų, kas yra gyvybė ir mirtis, Dievas ir meilė. Auginau jį iki 18 metų, dabar jis dirba, augina savo vaikus.

Vienas rėmėjas iš Vokietijos stebėjosi, kaip aš susitvarkysiu su broliuku ir sesute, atvežtais policijos, kurie elgėsi kaip laukiniai žvėriukai. „Aš juos mylėsiu, ir viskas bus gerai”, – pasakiau. Dabar ta mergaitė, lankanti krikščionišką mokyklą, yra pati linksmiausia ir geriausia klasėje.

Kas gali paveikti vaikus, kuriems augant „išlenda” ne patys geriausi jų gimdytojų bruožai? Realybė. Kai juos globoji, apkabini, paguodi, kai skauda, lepini sergančius ir jie patiria, kad taip bus visą laiką, kol užaugs. Manau, kiekviena moteris, pagimdžiusi vaiką, ir į svetimą vaiką žiūrės motinos akimis, jaus motinos širdimi.

Jūsų, Virginija, asmeninis gyvenimas ne rožėmis klotas?

– Viena išauginau du sūnus. Išsiskyrėme su vyru, kai pamačiau, kad tam žmogui per sunku būti laimingu šeimoje. Po vienuolikos metų jis sugrįžo pasikeitęs, supratęs, kas yra kas, nors charakteris liko tas pats. Ir mano suaugusiems vaikams labai reikėjo tėvo, vaikaičiams – senelio.

Ar aš pasikeičiau? Tikriausiai išmokau atleisti. Čia reikia peržengt save, ir atleisti tegali stiprūs žmonės, tai ne silpnadvasio poelgis. Daugybė žmonių turėtų visai kitą gyvenimą, jeigu suprastų, kad to, kas buvo, negalima pakeisti. Reikia turėti siekių, tikslų, gyventi ateitimi, tada visa stoja į savo vietas. Aš ir savo globotinius, kurie yra tiek iškentę, jautrūs, mokau atleisti motinai, tėvui, jų neprižiūrėjusiems, ir kurti savo gyvenimą, nepuoselėjant nuoskaudų ir nesitikint, kad visas gyvenimas – viena didžiulė skriauda. Juk ir suaugęs žmogus gali keistis.

Kas jus pavaduoja, kai sergate?

Per tuos 12 metų, nepatikėsi, nė karto neėmiau nedarbingumo lapelio. Atostogauju kartu su vaikais – aplankėme Daniją, Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Austriją… Žinoma, turiu planų būti laisvesnė. Tam reikia įsukti verslą, kurį turime su vyru, bet aš 24 valandas būnu su vaikais. Norėčiau uždirbti tiek pinigų, kad pati galėčiau remti agentūrą, teikti joje kompleksinę pagalbą. Turėtų būti gydytojas, konsultuojantis ateinančius vaikus, baseinas su jūros vandeniu, nes tie vaikai turi stuburo ir kitų problemų…

Anksčiau šiame name, kur įkurta vaikų sodyba, buvo jaunųjų gamtininkų stotis…

Mes tęsiame idėją, – juokiasi Virginija. – Vaikai globoja gyvūnus, turime net dėžę keturkojams pacientams. Turime šunų, žąsį, kuri, kai ketinome ją papjauti Velykoms, pradėjo dėti kiaušinius. Laikėme ožkų, triušių. Vaikai mokosi prižiūrėti gyvybę, užsiaugina gėlių, šiltnamyje – pomidorų, agurkų, ir aš manau, kad skaniausia valgyti vaisius, kuriuos užsiauginai iš sėklytės.