Apie Joną Urbą, smuiko riterį

Pasirodė Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės mokslinė monografija „Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba”. Tai pirmasis toks solidus veikalas, skirtas ne tik stygininkui, bet apskritai atlikėjui instrumentininkui.

Prieš dvejus metus šalies muzikinė visuomenė pagerbė profesorių Joną Urbą, garsų smuikininką ir pedagogą, sulaukusį 80 metų. Šiemet, birželio 4-osios išvakarėse, vėl sujudimas: pasirodė Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės monografija „Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba”. Tad ir plūstelėjo žmonės į Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos aktų salę. Sveikino garbųjį profesorių ir knygą apie jį parašiusią daktarę R.Aleknaitę-Bieliauskienę, taip pat žinomą pedagogę, kultūrologę ir pianistę.

Tą vakarą tarp J.Urbos kolegų smuikininkų buvo visai jaunų mokinių ir jau žinomų atlikėjų: tarptautinių konkursų laureatai Šv. Kristoforo kamerinio ansamblio smuikininkė Ingrida Rupaitė, M.K.Čiurlionio menų mokyklos abiturientė Dalia Kuznecovaitė, šios mokyklos devintokė Irma Vaštakaitė. Tai jos kartu su kitais muzikantais mokytojo garbei parengė nedidelę programą. Liejosi Fritzo Kreislerio, Johanneso Brahmso, Pablo Sarasate muzika, tačiau dar daugiau buvo svaigių prisiminimų.

Bičiulio pagalba

Neatsitiktinai vakarą vedė profesorius Saulius Sondeckis. Abu muzikai pažįstami nuo 1943 metų. J.Urba pirmasis ištarė, kad tai – 64 metų draugystė! Pasisekė ir vakaro svečiams, ir knygos autorei, nes, pasak R.Aleknaitės-Bieliauskienės, rašydama monografiją apie J.Urbą sulaukė ir didžiulės S.Sondeckio pagalbos. „S.Sondeckis puikiai prisimena visus smuikininkus, savo amžininkus, ir apibūdina kiekvieno kūrybinę veiklą. Net tų, kurių pavardžių nėra jokioje enciklopedijoje, – kalbėjo autorė. – Profesorius – unikalus žmogus, vienas reikalingiausių pagalbininkų rašant šią ir daugelį kitų muzikos istorijos ar apskritai mūsų kultūros knygų.”

Visą laiką griežė

Tai ne šiaip sau gražūs žodžiai. S.Sondeckis ėmė pasakoti, kaip aštuoniolikmetis J.Urba, atvažiavęs iš Raseinių į Šiaulius, stojo į Šiaulių muzikos mokyklą. „Buvo gerokai vyresnis už kitus ir prastokai griežė Johanno Sebastiano Bacho ir Charleso Gounod „Ave Mariją”, tačiau mokyklos direktorius, unikalus dirigentas Juozas Karosas J.Urbos akyse įžvelgė tokį nepaprastą norą tapti smuikininku, kad priėmė į mokyklą”, – pasakojo S.Sondeckis. J.Urba mokėsi Juozo Jagėlos smuiko klasėje ir jau per tris pirmus mėnesius padarė didžiulę pažangą: 1943 metų gruodžio 18-ąją per egzaminus griežė Charleso Auguste de Berioto variacijas. „Po šešių mėnesių vėl milžiniška pažanga: 1944 metų birželio 10 dieną per egzaminą J.Urba atliko Jacques’o Pierre’o Rode koncertą,” – parodė S.Sondeckis susirinkusiesiems daug metų saugotus archyvinius dokumentus ir padovanojo juos bičiuliui. „Tėvas dažnai stebėjosi, kad net labai sunkiai įkandamus kūrinius jo mokinys po kelių dienų be priekaištų atlikdavo, – prisiminė violončelininkė Undinė Jagėlaitė. – Kai paklausė studento, kiek jis grojo, išgirdo atsakymą: „Visą laiką.”

Išskirtinis muzikantas

J.Urba dirbo Šiaulių miesto teatro muzikinio ansamblio orkestre, mokėsi Kauno ir Vilniaus konservatorijose. Jas sujungus – Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LMTA), kurią baigė 1951 metais.

S.Sondeckis prisiminė ir baigiamąjį koncertą, ir vieną itin ekstremalią situaciją. Tada, 1949-aisiais, likus dienai iki Stalino gimimo 70-mečiui skirto koncerto, susikirtus dviem muzikantams, vienas iš viso atsisakė groti. Padėtį išgelbėjo Aleksandro Livonto mokinys J.Urba, per dieną išmokęs sudėtingą J.S.Bacho koncerto dviem smuikams partiją ir kartu su S.Sondeckiu sėkmingai pasirodė per koncertą. „J.Urba – fenomenalus smuikininkas, greit ir gerai parengdavęs kūrinius, – prisiminė S.Sondeckis. – Su juo lengva griežti, visada esi tikras, kad neatsitiks jokių netikėtumų.”

Nemalonumų muzikuojant pamėtėdavo gyvenimas. „Iš skurdo grojome ir restorane. Ne kartą teko slėptis po fortepojonu, kai girti „frontovikai” staiga imdavo šaudyti, reikalaudami, kad atliktume jų mėgstamą „Ant Mandžiūrijos kalvų”, – pasakojo S.Sondeckis.

Dar 1944-ųjų rudenį J.Urba Lietuvos operos ir baleto orkestre pradėjo dirbti smuikininku, – po trisdešimties metų baigė koncertmeisterio karjerą teatre.

Smuikininkė, orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė pasveikino garbųjį kolegą, džiaugėsi, kad vis dar griežia iš J.Urbos natų su jo pažymomis.

Mylimas pedagogas

Pasitraukęs iš darbo teatre, J.Urba atsidėjo vien pedagoginei veiklai. Dirbo Vilniaus B.Dvariono vaikų muzikos, Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokyklose, LMTA. Nuo 1974 metų išugdė daug talentingų smuikininkų, tarptautinių konkursų laureatų, o ir jam suteiktas profesoriaus vardas, valstybinių apdovanojimų.

„J.Urbą labai mylime, jis – išskirtinio talento pedagogas, nepaprastos tolerancijos žmogus, – kalbėjo B.Dvariono muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė. – Tai taurus, kilnus žmogus, iki šiol profesorius – tarsi mūsų kolektyvo narys.”

O LMTA rektorius Eduardas Gabnys prisipažino, kad ketino priekaištauti J.Urbai, jog pastaruoju metu retokai į akademiją užeina. Studentai nepaprastai išsiilgo savo geriausio mokytojo… Tačiau E.Gabnys įsitikino, kad yra pateisinama priežastis – monografija. Ji – ne tik labai didelė ir sunki, bet ir vertinga savo informacija. Čia daug archyvinių dokumentų, programėlių, unikalių fotografijų, smuiko klasės absolventų sąrašas, pavardžių rodyklė. Yra ir J.Urbos metodiniai darbai, jo straipsniai, kita medžiaga.

„Ši unikali 255 puslapių monografija – tai ne tik knyga apie J.Urbą, bet ir apie tų metų atmosferą, styginių kultūros kūrimą Lietuvoje, – įsitikinęs S.Sondeckis. – Tai apskritai knyga apie mūsų humanistinę kultūrą, kurią sudaro daug iškilių asmenybių.”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.