Neretai tėvai medikams skundžiasi, kad buvęs ramus vaikas pradeda „kaprizintis” būdamas metų ir daugiau.
Kodėl vaikai keičiasi
Paaugus vaikui iki 2–3 metų, griežtą tvarką mėgstančius tėvus pradeda erzinti jo naujas reikalavimas: „aš pats!”. Jei tėvai moraliai šiam periodui nepasiruošę, tai vėlgi jie gali laikyti vaiko kaprizu. Jiems neužtenka kantrybės, kol vaikas užsisegs, užsiriš, užsimaus. „Nesikaprizink, nėra laiko! Galėsi šitai padaryti darželyje!” – dažnai sako skubanti mama.
Bet iš tiesų ji turėtų tą laiką iš anksto numatyti ir paraginti mažylį ruoštis, o po to nepamiršti geru žodžiu įvertinti jo pastangas. Šitaip ji ugdytų vaiko savarankiškumą bei savęs apsitarnavimo įgūdžius. Maža to, vaikui bet koks „mokėjimas” daug reiškia moraliai: „štai, aš padariau pats! Man pasisekė!” – nors dar nemokėdamas aiškiai kalbėti, mažylis jau sugeba išreikšti savo pasitenkinimą. Juolab jei jis dar paskatinamas ir žodžių.
Paieškokime žodžių
Deja, dažnai tėvai į mažuosius kreipiasi ne girdami, o peikdami, bardami, drausmindami: „Koks tu negeras! Liaukis, nes gausi į kailį!” ir panašiai (beje, dažnai tie grasinimai būna vykdomi).
Jei tėvai dažniau pasikalbėtų su vaikų psichologu, tai sužinotų, jog toks nuolatinis kartojimas, jog vaikas yra negeras, kaprizingas, nepaklusnus, jau nuo mažų dienų juose ugdo pyktį, priešiškumą. Kaip paskui gali mylėti tuos nuolat jį peikusius, barusius?
Žinoma, nė vienas vaikas neužaugo be tėvų perspėjimų, drausminimų. Tačiau psichologai sako, jog pastabas savo atžaloms tėvai gali išsakyti ir neakcentuodami to prikišamai kaltinančio žodelio „tu”. Geriau jį pakeisti, įvardijant save, pavartojus žodelį „aš”. Pavyzdžiui, vaiką labiau paveiks tokios pastabos: „Aš labai išsigandau, kai…Pažiūrėk, kaip tuksi mano širdis”. Vargu ar atsiras mažylis, atsisakęs pridėti rankutę prie motinos krūtinės ir patikrinti tą tuksėjimą (nors jis būtų ir visai normalus). Arba pasakymai: „Man buvo gėda, kai…”, „Aš labai nusiminiau”… ir panašiai taip pat yra perspėjantys, drausminantys, tačiau jau be to tiesioginio kaltinimo. Jie taip nesuerzina vaiko, o verčia mąstyti apie savo santykius su aplinkiniais.
Stresas – ne kaprizas
Ar ne per anksti mažyliai pradeda „kliudyti tėvams miegamajame? Juk dažnu atveju galima palaukti, kol bus galima abi loveles perkelti į kitą kambarį, tada vyresniajam netektų išgyventi „atstumtojo” streso.
„Antro vaiko mes susilaukėme, kai pirmajam dar tebuvo metai ir trys mėnesiai. Miegamasis nebuvo didelis, tačiau, nupirkę vienodas loveles, pasistengėme jas sustatyti taip, kad abi būtų arti viena kitos ir… mums pasiekiamos ranka, – pasakoja jauna mama Asta. – Įdomu buvo stebėti, kaip greitai maži vaikeliai pradėjo suvokti, jog reikia elgtis ramiai mums miegant: jei rytą pabusdavo anksčiau, – tyliai žaisdavo sėdėdami lovelėse ir stebėdavo, kada „atsimerks mamytės akys”. Vos tik jas pramerkdavau, – garsiai džiūgaudami tiesdavo rankutes. Pastebėjau, jog mažylį drausmina vyresnysis. Mat nuo pirmųjų antrojo kūdikio atsiradimo dienų dar nekalbantį vyresnįjį mokėme globoti mažąjį broliuką, ir jis greitai pajuto savo „atsakomybę”: būdavo graudžiai miela žiūrėti, kaip jis dar netaiklia rankute stengiasi sunerimusiam įkišti į burnelę čiulptuką, kaip pats pirmas dienos metu, išgirdęs jį prabudusį, ima mane už rankos, veda piršteliu rodydamas miegamojo duris ir sakydamas „bo”. Tai reiškė – „brolis”. Tėvų meilės nelygių dalybų mūsų berniukai (dabar jau mokinukai) nepatyrė. O vyresnysis ir šiandien tebejaučia atsakomybę už savo „bo”: skuba jam padėti, draugams neleidžia skaudinti, skriausti”.
Psichologai sako, jog dėl tėvų nesugebėjimo tinkamai auklėti neretas mažylis savo branda atsilieka nuo amžiaus. Tai ypač išryškėja, kai vaikas nuvedamas į pirmąją auklėjimo įstaigą – lopšelį-darželį. Isteriškas verksmas, spardymasis parkritus ant grindų, nenoras bendrauti su bendraamžiais rodo, jog šeimoje vaikas nebuvo pratinamas bendrauti su svetimais žmonėmis, valdyti savo įgeidžius. Tėvai viliasi, jog viso to jis išmoks darželyje. Žinoma, išmoks, pripras. Tačiau mažam žmogeliui būtų kur kas lengviau peržengti tą slenkstį, jei tam jis būtų pradėtas rengti šeimoje. Juk stiprūs stresai trikdo vaiko sveikatą.
Parengė
Vetusta Prišmantienė
(Pagal žurnale „Naš malyš” pateiktus Maskvos psichologinės-pedagoginės korekcijos centro psichologės Jelenos Klimačevos stebėjimus.)