Niekas tiksliai nežino, iš kur kilo ši dar iki šių dienų išlikusi tradicija – nuotakos nešimas per tiltą. Vieni šaltiniai teigia, jog toks vestuvių paprotys išpopuliarėjo tarybiniais metais. Šią tradiciją esą išplatino maršrutinių taksi, kuriais neretai naudodavosi visa vestuvių svita, vairuotojai.
Skolintas paprotys
Klaipėdos savivaldybės etnokultūros centro vyresnioji specialistė Irena Niūniavaitė juokėsi, sužinojusi esą taip taksistai elgdavosi, mat norėdavo kuo daugiau kilometrų „prisukti”, daugiau laiko prastovėti. Anot etnologės, lietuviškose vestuvių tradicijose visam kam vadovaudavo piršlys. „Jis ir visas atrakcijas sugalvodavo, taip pat galėjo būti, kad būtent vienam iš jų ir kilo mintis paraginti jaunąjį pernešti per tiltą savo nuotaką”, – pasakojo etnologė.
Pasak jos, lietuvių gyvenime ir vedybos, ir gimimas, ir mirtis buvo suvokiami kaip perėjimas iš vienos būsenos į kitą, tad ir jaunamartės nešimas per tiltą galėjo reikšti perėjimą iš mergystės į moterystę. Lietuvių liaudies dainose apdainuojamas simbolinis „jovaro tiltas”, kuriuo tenka pereiti jaunamartei, tačiau apie jokius kitus tiltus neužsimenama iki pat XX a. vidurio, todėl labiausiai tikėtina, jog šį vestuvių paprotį lietuvaičiai „pasiskolino” iš užsienio šalių.
Buvo iškraipyti
Etnologė pasakojo, jog keičiantis laikams senieji lietuvių vestuvių papročiai buvo primiršti arba iškraipyti. Tačiau kai kurie iš jų išliko iki šių dienų.
„Vienas iš tokių – jaunosios vogimas. Senaisiais laikais iš gimininės bendruomenės pereinant į feodalinę moteriškės išties buvo vagiamos. Jeigu jaunuolis nuspręsdavo, kad reikia šeimininkės, trūksta darbo jėgos, vengdamas kraujomaišos vykdavo į gretimą kaimą, kur pasigrobdavo ir į savo ūkį parsigabendavo merginą. Ji ir tapdavo jo nuotaka. Kitas šios tradicijos aiškinimas nukelia į XIX a. pradžios Lietuvą. Tuomet buvo toks paprotys, kad vestuvių rytą į nuotakos namus atvykus jaunųjų pulkui, juos priimdavo labai priešiškai: vartai būdavo užkelti ir užrakinti, tačiau net ir patekus per juos, dar reikėdavo šokt per kieme deginamą laužą. Tik įveikusi šias kliūtis ir dar dosniai apdovanojusi jaunamartės tėvus, jaunikio palyda galėdavo pamatyti jaunąją. Kad ir kaip būtų keista, ši tradicija sietina su jaunosios vogimo papročiais. Tačiau tais laikais visa tai buvo daroma pirmąją vestuvių dieną, kai tuo tarpu dabar pagrobti jaunąją, kartais ir pamerges pabroliai sugalvoja jau įsibėgėjus linksmybėms, dažniausiai antrąją vestuvių dieną. Iki šių dienų pasikeitė ir tokio jaunosios vogimo simbolinė reikšmė: dabar tai – savotiškas išbandymas jaunikiui. Žiūrima, kaip jis elgiasi, ar mokės apsaugoti savo žmoną nuo gyvenimo pavojų,”- pakitusias tradicijas aiškino etnologė.
Medaus savaitė
Nors vis dažniau ką tik žiedus sumainę jaunavedžiai „medaus mėnesį” atideda „geresniems laikams” ar sutrumpina jį iki medaus savaitės ar savaitgalio, savu laiku jaunavedžiai išties buvo linkę kuo ilgiau džiaugtis vienas kitu. Visgi tikriausiai tik nedaugelis žino, kad ir ši, atrodo, tikrai lietuviška tradicija yra „pasiskolinta” iš Šiaurės Europos tautų.
Etnologė pasakojo, kad savu laiku Skandinavijos šalyse buvo ypač populiarus stiprus alkoholinis gėrimas midus, kuris buvo daromas iš vandens, medaus ir mielių. Midaus ypač daug būdavo vykstant vestuvėms. Šio gėrimo ir alaus ant stalo turėdavo nepritrūkti iki pat vestuvių pabaigos – tol, kol pasikeičia mėnulio fazė. Etnologė tikina, jog pasitaikydavo, kad, laikantis tokių papročių, vestuvės kartais tęsdavosi net visą mėnesį. Tačiau net ir tokiu atveju alaus ir midaus neturėdavo pritrūkti, mat tai reikštų, kad tai šeimai nesiseks. Midus buvo pasirinktas neatsitiktinai. Tuo metu buvo tikima, kad midus ir medus skatina moters vaisingumą. Be to, buvo manoma, kad, jei medaus bus daug valgoma ir midaus daug geriama, moteris gimdys sūnus. O kadangi vaišinimasis midumi vyko ir po tuoktuvių, ilgainiui šis laikotarpis imtas vadinti „medaus mėnesiu”. Dabartinę reikšmę – kaip jaunosios poros meilės mėnesio – ši tradicija pelnė gerokai vėliau.
Kristina Kanišauskaitė