Pakeliui į ES Parlamentą

Gegužę minint Europos Sąjungos įkūrimo dieną (gegužės 9-ąją), iš visos Europos šalių padaugėja kelionių į Briuselį

Kasmet Europos parlamentas Europos Sąjungos (ES) gimtadienio proga organizuoja šventinius renginius ir suteikia galimybes ES valstybių narių piliečiams atvykti į Europos Parlamentą, susipažinti su jo darbu. Pakeliui, kaip žinoma, aplankomi ir gražiausi miestai.

ES gimtadienis

Iš 1950 metais gegužės 9 dieną Prancūzijos užsienio reikalų ministro išsakytų idėjų išaugo šiandieninė Europos Sąjunga. Jo pateiktoje deklaracijoje Prancūzijai, Vokietijai ir kitoms Vakarų Europos valstybėms buvo pasiūlyta įsteigti „viršvalstybinę” instituciją, kuri kontroliuotų tų valstybių anglių ir plieno pramonę. Buvo manoma, kad tokia institucija, kurios žinioje bus pagrindinės karo pramonės strateginės priemonės, užkirs kelią karams ateityje. 1951 metais Paryžiuje šešios valstybės pasirašė Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį. Taip gegužės 9-oji tapo Europos Sąjungos įkūrimo diena.

Dabartinis Europos Parlamentas – vienintelė ES institucija, išrinkta tiesioginiu būdu. Kas penkeri metai 27 Europos Sąjungos valstybių narių rinkėjai 492 mln. piliečių vardu išrenka 785 savo atstovus.

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai, pasinaudoję suteikta galimybe iš arčiau susipažinti su europarlamentarų veikla jų darbo vietose – Briuselyje, Strasbūre ir Liuksemburge, – pakeliui dar aplankė Beniliukso šalis. Briuselyje dar laukė susitikimas su Lietuvai atstovaujančiais parlamentarais Aloyzu Sakalu ir Eugenijumi Gentvilu.

Per senąją Europą

Kelias į ES Parlamentą vingiavo per senąsias Europos Sąjungos valstybes. Iš anksto numatėme trumpai sustoti Nyderlandų Karalystėje, Belgijoje, Liuksemburge.

Ankstyvoji Nyderlandų istorija susijusi su Olandija, Belgija ir Liuksemburgu – visos trys šalys iki XVI amžiaus buvo žinomos vienu vardu, kaip žemumų kraštas prie Šiaurės jūros. Olandija – istorinis Nyderlandų Karalystės regionas, apimantis du regionus iš dvylikos provincijų. XIV-XV amžiuje Olandų teritorija buvo Burgundija. Per protestantų sukilimą dalis žemių tapo katalikiškos, dalis – protestantiškos. Ypač neramūs Nyderlandams buvo 1568-1648 metai. 1581 metais Olandija paskelbė nepriklausomybę. Dideli komerciniai laimėjimai meno, mokslo ir literatūros istorijoje, sėkminga kolonijinė plėtra, – laikotarpis žinomas kaip Olandijos „aukso” amžius. XVII amžiuje Olandija garsėjo kaip stipriausia iš Europos valstybių jūrų prekybos šalis, Amsterdamas tapo žemyno finansiniu centru.

Miestas, kuriame išleidžiami pinigai

Amsterdame iškart pajutome, kad vanduo – neatskiriama miesto dalis. Sostinė didžiuojasi 165 kanalais ir tiltais tilteliais virš jų, kurių priskaičiuojama per tūkstantį. Miesto emblema yra kanalai. Galima sakyti, kad čia olandai gyvena ant vandens, vadinamuosiuose house-boats, kurių mieste daugiau nei du tūkstančiai. Olandijoje daugiau kaip pusė žemių žemiau jūros lygio. Šalį daugybę kartų yra užliejęs vanduo, todėl gyventojai nuolat turėjo kovoti su jūra, statyti pylimus ir sausinti žemę. Žemės statyboms nuolat trūko, todėl namai ne tik Amsterdame, bet ir kituose miestuose tarsi glaudžiasi vienas prie kito, siauri, dažniausiai pastatyti ant giliai į gruntą įleistų polių. Turtingi pirklių namai Amsterdame, tvirtai suręsti XVII-XVIII amžiuje, iki šiol traukia turisto akį ir puošia miestą.

Šalyje labai populiarus posakis: „Pinigai uždirbami Roterdame, o išleidžiami Amsterdame.” Iš tiesų atrodo, jog Amsterdamas pastatytas tam, kad žmogus galėtų mėgautis gyvenimo malonumais. Meno mėgėjus kaip bites prie medaus traukia Vincento van Goho muziejus arba neoklasicistiniuose Karalių rūmuose įsikūrusi Nacionalinė galerija. Miestą garsina ir pastarųjų dešimtmečių įžymybės: Raudonųjų žibintų kvartalas, kai kurios vitrinos su prostitutėmis tiesiog remiasi į bažnyčios sieną.

Mieste daugiau nei 450 kavinių, kuriose galima laisvai nusipirkti narkotikų. Olandija buvo pirmoji iš valstybių, Europoje legalizavusi kanapių vartojimą dar 1976 metais.

Amsterdamo centras ūžia nuo gyventojų ir svečių gausos, tačiau atrodo svetingas ir saugus visiems. Norintiesiems čia pasilikti gyventi, reikalavimai dideli. Svetimtaučiams sunku pasiekti aukštesnį karjeros laiptelį, patys olandai – uždara bendruomenė.

Olandija, išsaugojusi istorinius vėjo malūnus su išlikusiais interjerais, stebina ir šiuolaikinių vėjo jėgainių skaičiumi.

Olandija dar garsėja ir savo gėlėmis, kasmet olandai parduoda iki 20 mln. gėlių. Tarp eksportuojamų šalies prekių gėlės užima pirmąją vietą.

Europa be sienų

Iš Olandijos mūsų kelias bėgo per Belgiją, kuri taip pat priklauso „žemųjų šalių” regionui – kaip ir Nyderlandai ar Liuksemburgas. Belgija įeina ir į šių trijų valstybių ekonominę sąjungą, vadinamą Beniliuksu. Belgija palyginti jauna valstybė, nepriklausomybę paskelbusi tik 1830 metais. Iki tol ją valdė Nyderlandai. Šiuo metu Belgiją sudaro trys skirtingo lygio sritys: turtingi Briuselio ir Flandrijos regionai, ne toks pasiturintis, bet įspūdingas savo kraštovaizdžiu prancūziškasis Valonijos regionas.

Flandrijos dvasiniu centru laikomas Gentas, alsuojantis senove. Senamiestyje virš bažnyčių iškilusi išvaizdi 91 metro aukščio bokšto varpinė. Tokie bokštai būdingi flamandiškiems miestams. Kadaise jie rodė miesto galią.

Su Gentu savo grožiu galėtų konkuruoti tik Briugė – viduramžių miestas, vadinamas Mažosios Europos stebuklu. Šiuose miestuose XIV amžiuje savo sielos tėvynę rado daugybė svetimšalių ir pirklių. Tai buvo Europa be sienų – laisvų savavaldžių miestų, universitetų ir pirklių gildijų tėvynė. Briugei buvo lemta tapti ne tik klestinčiu Hanzos, bet ir menininkų miestu. Briugė išsaugojo unikalią viduramžių architektūrą, kanalus, todėl kartais vadinama ir Šiaurės Venecija. Briugė ir šiandien laikoma tarptautiniu verpalų, tekstilės, alaus daryklų ir saldumynų (belgiško šokolado) centru. Tiek Gentas, tiek Briugė yra istorijos, kultūros ir autentiško paveldo išsaugojimo pavyzdys šiame besikeičiančiame pasaulyje.

Karališkas Briuselis

Mūsų kelionės tikslas – Briuselis, Belgijos sostinė, tapusi ir Europos Sąjungos namais. Tačiau tai nėra tik šaltų dangoraižių ir valdininkų bei bankininkų miestas. Didžioji turgaus aikštė su rotuše ir gildijų namais, gotikinė katedra, karalių rūmai, Šv. Huberto prekybos galerija kuria didingo ir karališko miesto įvaizdį. Miesto simbolis – prieš du šimtus metų sukurtas, net du kartus pavogtas ir vėl į savo vietą grąžintas „sisiojantis” berniukas puikuojasi ne tik gatvės praeiviams, miesto muziejuje galima pamatyti net kelis šimtus jo kopijų, aprengtų įvairių šalių nacionalinias drabužiais.

Istoriškai taip susiklostė, kad Europos Parlamentas turi tris darbo vietas: Strasbūre, Liuksemburge ir Briuselyje. Oficiali būstinė yra Strasbūre. Papildomos sesijos vyksta Briuselyje, šiame mieste posėdžiauja Parlamento komitetų frakcijos. Liuksemburgas – centrinė vertėjų būstinė.

Atvykėlių miestas

Tikrieji Liuksemburgo gyventojai sudaro mažesnę dalį nei atvykėliai. Į šį miestą, maždaug tokio dydžio kaip Alytus, kiekvieną dieną papildomai suvažiuoja apie 100 000 specialistų, o vakare ir savaitgaliais didžiuliai srautai išvyksta, palieka ištuštėjusias gatves ir pastatus. Vertėjai, bankininkai, aukščiausio rango patarėjai ilgai šiame mieste neužsibūna, jų kaita dažna, mat, šiame labai daug dirbančiųjų, iš įvairių pasaulio vietų susirinkusiųjų mieste sunku susirasti porą. Nors kaip minėjo mūsų gidas, įspūdingų kultūrinių renginių gausu. Žemesnės kvalifikacijos žmonėms šis miestas neprieinamas – norint jame įsitvirtinti, reikia mokėti prancūzų, vokiečių, liuksemburgiečių ir anglų kalbas.

Liuksemburgo miestas išsidėstęs kalnuose, kur, kaip atrodo, nėra nė vieno namo, stovinčio lygioje vietoje.

Aukštutiniame mieste vyrauja gotiškasis pastatų stilius. Kalkinių atodangų fone statiniai atrodo kaip natūrali uolų tąsa. Pilys ir tvirtovių liekanos pabirusios ant kalvų. Kadaise olandų ir belgų aukštuomenė mėgo jose ilsėtis ir medžioti. XIX amžiuje Liuksemburgą išgarsino plienas, kuris buvo lydomas iš čia aptiktos rūdos. Dabar šalis pajamas gauna iš bankų, draudimo kompanijų ir turistų.

Mintys po kelionės

Ar grįždami į Lietuvą jautėmės labiau priartėję prie Europos? Sunku pasakyti, nelygu nuo kokio atskaitos taško pradėtume tuos atstumus matuoti. Ar pakanka įvesti eurą, atrasti idėjinį bendrumą, susitarti dėl biurokratiškos demokratijos ir laisvosios rinkos sąlygų? Šaknų reikėtų ieškoti praeityje: turime unikalią istorinę patirtį – buvome vėliausia, o kartu ir labiausiai į rytus nutolusi lotyniška ir katalikiška valstybė; buvome valstybė, per kurią ilgą laiką ėjo riba tarp stačiatikių ir katalikiškųjų kultūrų. Pasigrožėję kelyje sutiktais senaisiais Europos miestais, kurie išsaugojo savo kultūrinį ir istorinį identitetą, galime spėti, kad ir Lietuvos europietiškumą nesunkiai galėtume atpažinti iš mūsų praeities. Tik tų išsaugotų ženklų vis mažiau. Ar pavyks išlaikyti šių dienų plėtros tempus ir harmoningai įaugti į Europos Sąjungos kūną – ne tik šių dienų Europos bei mūsų parlamentarų uždavinys. Tai turbūt kiekvieno mūsų požiūris ir apsisprendimas dėl bendros ateities kūrimo.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.