Kasmet gegužės pabaigoje legendinio OJLII – Odesos jūrų laivyno inžinierių instituto – absolventai renkasi viename iš šešių Baltijos uostų.
Ši tradicija gyvuoja jau 46 metus. O prasidėjo tolimais 1960-aisiais Klaipėdoje.
Baltijoje – Juodosios jūros akacija
Prieš savaitę Klaipėdoje įvyko keturiasdešimt šeštasis susitikimas. Į jį atvyko 362 Odesos vandens instituto, kaip senoviškai vadinamas OJLII, absolventai. Dabartinis jo pavadinimas – Odesos nacionalinis jūrų universitetas.
Šiais metais Odesa atsiuntė 24 žmonių delegaciją, Talinas – 73. Įspūdingi buvo Rygos ir Ventspilio, Sankt Peterburgo ir Kaliningrado uostininkų būriai. Būtent šiuose uostamiesčiuose paeiliui ir susitinka profesionaliausi pasaulyje uostininkai iš geriausios Alma Mater.
Taip pat atvyko Didžiosios Britanijos, Suomijos, Švedijos, Olandijos, Vokietijos uostų ir net išėjimo prie jūros neturinčių Moldavijos bei Čekijos atstovai. „Ojliečiai” išsibarstė po visą pasaulį.
Jie juokauja, kad, atsidūrus nepažįstamame mieste, iškart reikia ieškoti Odesos vandens absolventų – bet kuriame pasaulio taške nors vienas tikrai atsiras. O tada nėra ko nerimauti – karališkas priėmimas garantuojamas.
Sakoma, kad kiekviename pokšte yra dalis tiesos. Tikrai ne įsikarščiavus pasakyta ir apie geriausią pasaulyje Alma Mater. Daugiau nėra tokios aukštosios mokyklos, kuriai jos absolventai visą gyvenimą jaustų ištikimybę ir meilę. Tai ypatinga demokratiška brolija, kur nežiūrima į titulus ir nesipuikuojama savo sėkme, kur žilagalviai ir pradedantieji uostininkai švelniai domisi vienas kitu.
Kartu su Juodosios jūros akacijų glėbiais ir nepakartojamu humoru šiemet Odesa į Klaipėdą atvežė 2006 metų absolventus. Sveikinimo žodį tarė 1950 metų absolventas klaipėdietis Solomonas Kvaša. Vidutinis „ojliečių” amžius – 50 metų, todėl tokių susitikimų resursai neišseks mažiausiai dvidešimt metų.
Kur ten LIK!
Oficialiai registruota visuomeninė organizacija „OJLII absolventų sąjunga” jau turi savo tinklalapį internete, veda tradicinių susitikimų metraštį. Apie juos parašyta knyga „Odesietiškos atostogos Baltijoje”, sukurta daugybė vaizdo filmų.
Kai 1960 metais tuometinis Klaipėdos jūrų prekybos uosto vyriausiasis inžinierius Solomonas Kvaša į susitikimą pakvietė 60 uostininkų klaipėdiečių, baigusių OJLII, jie tikriausiai net nenumanė, kokiu galingu judėjimu virs šis kuklus renginys. Prisiminė institutą, bendrakursius ir dėstytojus, dainavo pritardami gitara, skaldė odesietiškus anekdotus. Ant stalo stovėjo butelis vyno, limonadas ir užkandžiai – mišrainė bei šaltiena, kuriuos kabino valgyklų aliuminio šakutėmis.
Kitais metais prie jų prisijungė Ventspilio, vėliau – Leningrado, Talino ir kitų Baltijos šalių uostininkai.
Po šešerių metų klaipėdiečiai pasakė: brolyčiai, gana, mes pavargome nuo šios naštos, darykime tai paeiliui. Kiekvienais metais susitikimo pabaigoje tiems, kurie organizuos kitąmet, iškilmingai įteikiami tikri pavalkai. Pernai gegužę Klaipėda juos gavo iš Talino, o prieš savaitę įteikė kaliningradiečiams.
Per šešerius susitikimų Klaipėdoje metus renginys išugdė tradicijų, kurių ir dabar laikomasi. Scenarijų rašo šeimininkai. Suprantama, jie atsako už organizavimą, pradedant svečių apgyvendinimu bei buitimi ir baigiant jų išvykimu namo. Visos šešios pagrindinės uostų delegacijos rengia pasirodymą. Specialiai kuria eiles, dainas, trumpas pjeses. Po to pokštaudami prisistato visi norintys, atvykę vieni.
Susitikimai visada prasideda įnešant OJLII vėliavą ir giedant himną, kurį prieš daugelį metų sukūrė klaipėdietis, jau miręs Anatolijus Kuznecovas. Fakultetų sąšauka – būtina. Skelbiama tylos minutė per karą žuvusiems bendramoksliams atminti.
Tik vėliau prisistato delegacijos. Neteko girdėti nieko linksmesnio ir sąmojingesnio. Kur ten LIK! Petrosianui su jo lėkštais juokeliais čia neleistų net išsižioti. Tie, kurie bent penkerius metus studijavo Odesoje, išmano humorą.
Beje, Michailas Žvaneckis ir Viktoras Ilčenka taip pat baigė OJLII ir nesislėpdami tuo didžiuojasi. M.Žvaneckis kai kada dalyvauja susitikimuose, o kai gastroliavo Klaipėdoje, specialiai savo bendramoksliams surengė koncertą.
„Nereikia nieko išskirti. Nereikia vardinti skambių vardų ir aukštų postų, kuriuos užima mūsų absolventai. Juk esmė – kartų ir instituto tradicijų perimamumas, šventės atmosfera mūsų susitikimuose”, – sakė Solomonas Kvaša.
Jis yra šių tradicijų puoselėtojas ir cenzorius, priekabiai vertinantis pasirodymo scenarijų. Jo nuomone, šiemet klaipėdiečiai pasirodė nepriekaištingai. O patriarcho pagyrimas daug vertas.
Klaipėdoje šiandien gyvena maždaug šimtas Odesos vandens instituto absolventų. Vieni jau pensininkai, kiti dirba krovos ir laivybos kompanijose, treti turi savo klestintį verslą. Instituto brolija jiems vis dar šventa. Išgirdę, kad „ojliečiui” reikia pagalbos, kiekvienas pasirengęs atskubėti.