Kartais pastebime žaibą, bet negirdime griaustinio. Tokiu atveju elektros išlydis įvyko mažiausiai už 20 km. Jei laikas tarp žaibo ir griaustinio yra mažesnis nei 10 sekundžių, tai mus nuo elektros išlydžio skiria vos keli kilometrai.
Kamuolinis žaibas įlenda ir pro plyšį
Virš žemės rutulio kas sekundę įvyksta apie 100 žaibo išlydžių. Dauguma jų susidaro tarp debesies ir žemės, tačiau yra žaibų, susidarančių tarp atskirų debesies plotų. Visi šie žaibai vadinami linijiniais. Dar būna kamuolinių žaibų. Tai švytintys arba kibirkščiuojantys 10-20 cm skersmens mėlynos, baltos ar oranžinės spalvos ugnies kamuoliai, susidarantys po linijinio žaibo. Jie išsilaiko 1 ar 2 minutes, juda be garso, gali pro plyšius patekti į patalpas, kai kada sprogsta. Kamuoliniai žaibai mažiausiai ištirti.
Griaudžiant nerekomenduojama stovėti aukštose vietose, po medžiais, arti vandens. Pamačius kamuolinį žaibą, reikia nejudėti, nes šis žaibas juda pagal oro sroves.
Pavojinga ir po medžiu, ir prie vandens
Labai pavojinga slėptis po aukšta stogine, statiniu arba kalvos viršūnėje, būti šalia metalinio aptvaro, oro elektros tiekimo linija, dirbti žemės ūkio darbus atvirame lauke arba statybos bei žemės ūkio mašinomis, bėgti. Palūkėti, kol praeis perkūnija, reiktų nedidelėje lomoje arba stataus šlaito papėdėje. Lygioje vietoje patartina pritūpti arba atsisėsti ant akmens. Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento specialistų, perkūnijos metu jokiu būdu negalima stovėti aukštose vietose, po medžiais (ypač pavojinga po egle, pušimi, topoliu, ąžuolu, kiek mažiau – po beržu ir klevu), arti vandens. Geriausia pasislėpti krūmuose, nes nėra duomenų, kad žaibas kada nors būtų ten trenkęs.
Gana dažnai nelaimingi atsitikimai įvyksta arti vandens, atviruose baseinuose. Išgirdus perkūniją, reikia kuo skubiau lipti iš vandens, bent jau stengtis apsiauti apavą su guminiu padu.
Draudžiama slėptis po medžiu. Žaibui pataikius į medį, žaibo srovė sukelia didelį įtampos kritimą jo įžeminimo varžoje ir galimas atvirkštinis išlydis nuo medžio į po juo esančius žmones. Be to, po medžiu žemės paviršiuje atsiranda dideli potencialų skirtumai. Visi šie veiksniai gali sukelti žmogaus mirtį arba gyvūno kritimą. Visais atvejais slepiantis po medžiu, atstumas tarp medžio kamieno ir žmogaus turi būti ne mažesnis kaip 3 m, dar geriau 8-10 m. Ypač pavojinga slėptis po aukštais atskirai stovinčiais medžiais lygioje vietoje arba pamiškėje.
Žmonės, perkūnijos metu esantys automobilyje arba traktoriuje, pataikius žaibui, paprastai nenukenčia. Dažnai apsvaigintas vairuotojas laikinai gali prarasti gebėjimą valdyti techniką, todėl perkūnijos metu reikia sustoti.
Jei ėmė dilgčioti odą ir pradėjo riestis plaukų galiukai, pavojus – ypač didelis. Tuomet reiktų sumažinti trauką: pritūpti, palenkti galvą, žemę stengtis liesti tik kojų pirštų galiukais, rankas padėjus ant kelių.
Beje, dažnai būna, kai žaibas trenkia visai ne į aukščiausią vietovės tašką (statinį, medį ar pan.), o netoliese augantys aukšti medžiai ne visada pastatus apsaugo nuo žaibo.
Žmogus, kuris perkūnijos metu būna pastate, turi prisiminti, kad negalima naudotis elektriniais prietaisais (žiūrėti televizorių, dirbti kompiuteriu), kalbėti telefonu (taip pat ir mobiliuoju), liesti vandentiekio kranus, maudytis duše, stovėti šalia dūmtraukio, krosnies ar stambių metalinių daiktų. Reikia vengti visko, kas gali turėti stiprų elektros krūvį.
Pataikius žaibui į žaibolaidžiu neapsaugotą pastatą, galimi išlydžiai pastato viduje nuo pastato sienų ir stogo. Tam, kad kamuolinis žaibas nepatektų į pastato vidų, siūloma uždaryti langus, duris, dūmtraukius, kad patalpoje nebūtų skersvėjų.
Kuo skubiau kvieskite medikus
Statistika skelbia, jog žaibas tiesiai į žmogų trenkia palyginti retai – dažniausiai jo aukomis tampa stovėjusieji šalia medžio ar vandens telkinio. Dažnai ant žemės be sąmonės randamas žmogus būna smarkiai apdegęs. Žaibas akimirksniu perskrodžia žmogaus kūną, palikdamas įeinamąjį ir išeinamąjį nudegimus. Dažniausiai žaibas į kūną patenka per liemenį ar kitą viršutinę kūno dalį, o išeina per kojas. Žaibo smūgis gali pažeisti vidaus organus, raumenis, gali lūžti kaulai, pažeidžiamas stuburas. Traumos metu raumenyse išsiskyrusios medžiagos gali staiga sutrikdyti inkstų veiklą. Žaibas pažeidžia smegenis, todėl jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, ir žmogus pradeda dusti. Dauguma nukentėjėlių praranda sąmonę arba ji pritemsta (atsigavus neatsimenama, kas įvyko). Atgaivintam žmogui gali būti sunku pajudinti kojas, sunkiausiais atvejais gali išsivystyti nuolatinis kojų paralyžius. Kartais prarandama kalba, sutrinka orientacija, išsivysto šokas.
Žmogų nutrenkus žaibui, reikia kuo skubiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Kol medikai atvyks, reikia patikrinti nukentėjėlio pulsą ir įvertinti kvėpavimą. Jei nėra širdies ir kvėpavimo veiklos požymių, nedelsiant pradėti daryti išorinį širdies masažą ir daryti dirbtinį kvėpavimą
Nuostata, jog žaibo trenkto žmogaus negalima liesti rankomis yra klaidinga. Būtina nukentėjusįjį pakelti nuo žemės, nunešti į saugesnę vietą (jei perkūnija dar nesibaigė), maždaug 20-30 cm pakelti kojas, atlaisvinti kvėpavimo takus, apkloti. Medikus reikia kviesti net ir tuo atveju, jei nuo žaibo nukentėjęs žmogus kalba, yra sąmoningas, nes neaišku, ar žaibas nepakenkė vidaus organų.
Nors žaibo iškrovos įtampa siekia iki 100 milijonų voltų, o maksimali srovės jėga – apie 200 tūkstančių amperų, nemaža dalis žaibo smūgį patyrusių žmonių, laiku suteikus kvalifikuotą pagalbą, išgyvena. Žaibo srovė, skirtingai nei buityje naudojama elektros srovė, nėra kintanti ir ne tokia pavojinga. Žaibo smūgis trunka labai trumpai, todėl žmogaus organizme nespėja susiformuoti elektros srovės grandinė.