Lietuvos dailininkų sąjungoje pristatyta Juozo Brazausko monografija „Dailininkė Marcė Katiliūtė” apie išskirtinio talento ir tragiško likimo prieškario menininkę
Tai jau antras leidinys apie vieną ryškiausių nepriklausomos Lietuvos jaunosios kartos dailininkių Marcę Katiliūtę (1912-1937). Juozo Brazausko monografija išsamesnė, atviresnė ir tikslesnė, nei 1963 metais cenzūros sąlygomis išleista Akvilės Mikėnaitės knyga „M.Katiliūtė”. Ir pasirodė leidinys ypatingu metu. Pavasarį, kai minėtume 95-ąjį M.Katiliūtės jubiliejų, kai sukanka 70-osios jos tragiškos mirties metinės.
Pasak knygos atsakingojo redaktoriaus ir sudarytojo Vytauto Dičpetrio, panevėžiečio istorijos mokytojo eksperto J.Brazausko parašyta monografija apie M.Katiliūtę – vertingas mokslinis darbas, drauge paskata tolesnėms menotyrinėms studijoms, išsamiau tyrinėjant M.Katiliūtės kūrybą, aiškinantis jos vietą Lietuvos dailėje. Juolab kad įamžinant dailininkės atminimą Joniškio rajone, Gataučiuose, kuriuose yra M.Katiliūtės gatvė, gegužės 17-ąją ir pagrindinei mokyklai suteiktas M.Katiliūtės vardas.
Trumpas žydėjimas
M.Katiliūtė gimė 1912 metų balandžio 24-ąją Šiaulių apskrities Joniškio valsčiaus Ivoškių kaime, ūkininkų šeimoje. 1937 metų balandžio 5-ąją ji, nesulaukusi nė dvidešimt penktojo gimtadienio, pasitraukė iš gyvenimo. O jau gegužę Paryžiuje vykusioje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime” kūrėjos linoraižiniai apdovanoti aukso medaliu. Rudenį M.Katiliūtės darbai buvo rodomi Kaune surengtoje pirmojoje Lietuvos moterų dailininkių ekspozicijoje.
Pastaroji paroda, kurios menininkė nesulaukė, kaip ir Paryžiaus aukso medalis, kuriuo jai neteko pasidžiaugti, – tarsi žiauri likimo išdaiga. O kartu, pasak knygos autoriaus J.Brazausko, jautrios, uždaro būdo talentingos dailininkės tragedija.
„M.Katiliūtė savo gyvenimu ir kūryba siekė paneigti tuo metu vyravusį atsainų ir skeptišką vyrų požiūrį į moteris menininkes, – sakė J.Brazauskas. – Dailininkė labai išgyveno, kad Švietimo ministerija neskyrė jai garantuotos stipendijos studijuoti Prancūzijoje, nors 1935 metais jos diplominis darbas Kauno meno mokykloje buvo įvertintas aukščiausia kategorija. Nuvyko M.Katiliūtės talentui neprilygstantys vyrai…”
Tokia neteisybė galėjo būti viena priežasčių, pastūmėjusių talentingą kūrėją į savižudybę. Šias prielaidas patvirtina ir pirmąkart plačiau publikuojamas M.Katiliūtės dienoraštis, jos ir draugų bei kolegų užrašai.
Nepasiekiama žvaigždė
„M.Katiliūtė mūsų kurse buvo nepasiekiama žvaigždė. Padarydavo geriau už vyrus, – rašė kurso draugas Vytautas Jurkūnas. – Turėjo kažką įgimtą, kas, rodos, man nepasiekiama. Be galo didelio jautrumo žmogus. Šalia jos būdamas jautei, kad didelė jėga iš jos eina.” „Žmogus, žiūrėdamas į paveikslą, jaučia dvasinį pasitenkinimą, kad gražiai nupaišyta, bet nepagalvoja, kiek tas menininkas kentėjo, kol pagimdė tokį kūrinį. Kiek energijos išliejo dirbdamas eskizus? Gal teko ir duonos kąsnio atsisakyti, kad tik tą savo troškimą išpildžius”, – tai jau M.Katiliūtės žodžiai. Tačiau tokia padėtis menininkės negąsdino. „Mano gyvenimas – tik kūrybai. Jeigu kas nors nuslopintų many meną, tai vis vien kaip užmuštų mane”, – rašė M.Katiliūtė.
Siekė tobulybės
Kad ir trumpai gyveno, dailininkė paliko ryškų ir nemažą kūrybos palikimą. Ypač išsiskiria jos savitas kelias lietuvių grafikoje – prasmingas turiniu, originalus kompozicija, meninėmis formomis. XX amžiaus lietuvių dailės istorijoje M.Katiliūtė apibūdinama kaip anksti meninės brandos pasiekusi kūrėja. Ji atkakliai siekė tobulai pavaizduoti tai, ką matė ir išgyveno.
Nors tapyba nebuvo stipriausia M.Katiliūtės kūrybos vieta, ji ir čia siekė tobulybės – lankė studiją. Iš aliejinės tapybos palikimo ypač išsiskiria ryškiomis spalvomis trykštantys portretai. Jie atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį, pasižymi subtiliu psichologizmu. „Man pradeda aiškėti, kodėl nemėgstu XX amžiuje mėgstamų temų – natiurmortų ir peizažo. Mane neapsakomai vilioja tas gyvas žmogus, tas viską jaučiantis padaras”, – rašė M.Katiliūtė.
Pirma serijos knyga
Kaip LŽ pasakojo J.Brazauskas, knygai apie M.Katiliūtę jis skyrė apie ketverius metus. „Tai buvo maždaug 70 puslapių rankraštis, kurį man įteikė autorius. Jį papildėme fotografijomis, kūrinių reprodukcijomis, išsamiais muziejuose saugomų darbų katalogais, gyvenimo ir kūrybos datų suvestine, 1963-2004 metų publikacijų bibliografija, kita naudinga ir išsamia medžiaga. Ją pateikė mums talkinusios muziejų ir bibliotekų darbuotojos, – aiškino LŽ V.Dičpetris. – Parengėme pirmą tokią informatyvią knygą apie M.Katiliūtę. Ja pradėjome „Žiemgalos” leidyklos seriją „Šiaurės Lietuvos žmonės”.
Apie ypatingą monografijos vertę per jos pristatymą kalbėjo profesoriai Juozas Galdikas ir Ona Voverienė, M.Katiliūtės sesuo Eugenija Katiliūtė-Fitkevičienė, pedagogas Aloyzas Bėčius. Vakarą paįvairino Ritos Kipšaitės vadovaujamo Joniškio kultūros centro moterų folkloro ansamblio „Kupars” dainos.