Prieš penkerius metus Panevėžyje gydytojos Marijos Zabulionienės įsteigtuose Šeimos namuose pagalbą rado apie porą šimtų žmonių. Kartais prieglobsčio tereikia vienai nakčiai, kitos moterys užsibūna keletą mėnesių.
Pirmaisiais gyvavimo metais šie namai priglausdavo ir vyrus, dėl tam tikrų priežasčių netekusius būsto. Pastaraisiais metais į Šeimos namus priimamos vien moterys ir jų vaikai. Dažniausiai pagalbos prireikia sutuoktinių ar sugyventinių patyčių bei smurto neištveriančioms moterims. Pastogės neatsakoma ir padegėlėms, antstolių išvaržytosioms, taip pat prostitucijos aukoms. Vienoms pagalbos prisireikia vos vienai nakčiai, kitos Šeimos namuose užsibūna po keletą mėnesių.
Negalėjo gyventi be vaikų
Šeimos namų gyventoja Ingrida LŽ sakė, kad nuo smurtaujančio vyro iš viso yra bėgusi keturis kartus. Pirmuosius du kartus prieglaudą ji rasdavo Panevėžio nakvynės namuose. Tačiau moteriai būdavę itin skaudu, kad į nakvynės namus priimdavo tik ją vieną, vaikai atsidurdavo vaikų namuose. Gyventi be vaikų jai tapdavo neįmanoma, būtent todėl ji sutikdavusi grįžti pas vyrą. Trečią kartą sumušta vyro ir nuo jo pabėgusi Ingrida prisiglaudė pas draugę. Tačiau pas ją gyventi ilgai negalėjusi, nes nesinorėjo būti kažkam našta.
Pastarąjį kartą vyro muštro neištvėrusi Ingrida pabėgo prieš metus. Socialinės tarnybos ją nukreipė į Šeimos namus. „Pabėgusi laukiausi septinto vaikelio. Atsidūrusi čia apie savo nėštumą bijojau prasitarti, maniau, kad dėl to mane išmes. Tačiau ne tik nebuvau atstumta, o susilaukiau pagalbos. Dabar mano mažyliui jau keturi mėnesiai”, – šypsojosi Ingrida. Moteris sakė, kad gyvenimas šiuose namuose padėjo jai įtikėti, kad nei ji, nei jos vaikai nėra kliuviniai ar veltėdžiai, ką jai nuolat kartodavęs jos gyvenimo draugas bei vaikų tėvas. Šeimos namus moteris sakė paliksianti tuomet, kai jai bus suteiktas valdžios pažadėtas socialinis būstas.
Kantriai kenčia
Ingrida – viena ilgiausiai Šeimos namuose gyvenančių moterų. Ji savo septynių vaikų tėvo terorą kentė vienuolika metų. Kitos Šeimos namuose pagalbos ieškojusios ir ją gavusios moterys, pasak šių namų administratorės Janinos Tamošiūnienės, nebuvo tokios kantrios. Jos teigė terorą tvėrusios nuo pusmečio iki kelerių metų. Dauguma tvirtino, kad bėgti nuo smurtaujančių vyrų paprastai neturėdavusios kur. Prieš penkerius metus atidaryti Šeimos namai, kuriuose suteikiama pastogė, šioms moterims tapo išsigelbėjimu.
Nors jau niekam ne paslaptis, kad nuo vyrų kumščių kenčia įvairaus amžiaus, išsilavinimo, beturtės ir net labai turtingos moterys, pagalbos į Panevėžio šeimos namus, pasak J.Tamošiūnienės, iki šiol kreipėsi vien menko išsilavinimo moterys, neturinčios užgyvento turto. Paprastai dažnos vaikystė buvusi vargana, suaugusių, turinčių vaikų bei skriaudžiamų vyrų jų priglausti nenorėdavo ar net neturėdavo kur ir jų pačių tėvai. J.Tamošiūnienė džiaugiasi, kad užguitoms moterims pakako ryžto palikti sutuoktinius. Pagyvenusi Šeimos namuose, dažna iš šių moterų atsitiesdavo, pajusdavo savo vertę.