Gėlės žiedas, padėtas ties vienu akmeniu po uostamiesčio Pilies tiltu, dešinėje Danės pusėje, atkreipė dėmesį į tai, jog tiltas sutvirtintas šlifuoto granito plokštėmis, primenančiomis antkapius.
Ar gali būti, jog po karo rekonstruojant Pilies tiltą jis buvo sutvirtintas tuo pačiu metu naikintų Klaipėdos miesto kapinių antkapiais?
Gėlytė buvo padėta ties akmeniu, ant kurio iškalta data „20.8.1927” (galbūt mirties, ar gimimo), dar ant kito luito pastebėjome iškaltą asmenvardžio fragmentą „edler”. Daugelis luitų buvo su gręžtinėmis skylėmis – tokios būdavo gręžiamos antkapinėse plokštėse metalo kryžiams bei tvorelėms tvirtinti.
Tiltas – kaip Eifelio bokštas
Istoriniais duomenimis, dabartinio Pilies tilto pirmtakas buvo pastatytas 1826 m. vietoje kelto per Danę. Iš pradžių jis buvo medinis, pavadintas Frydricho Vilhelmo III sūnaus princo Karolio vardu. 1877-1878 m. tiltas buvo perstatytas.
Nutiesus tramvajaus liniją, XX a. pradžioje Karlo tiltas pakeistas metaliniu, kurio konstrukcija buvo išskirtinė – ji nebuvo suvirinta, o, kaip Eifelio bokštas, – sutvirtinta kniedėmis.
70-metis klaipėdietis dailininkas Edvardas Malinauskas sakė dar prisimenąs, kaip atrodė metalinis Karlo tiltas: „Jis buvo pakeliamas, su gražiomis arkomis iš abiejų galų ir ilgesnis kokiais 5 metrais, nes ir Danė tada buvo platesnė”, – pasakojo jis.
Sužinoti, kaip ir kada tiksliai buvo rekonstruojamas šis tiltas po Antrojo pasaulinio karo buvo kur kas sunkiau. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istoriko, sovietmečio laikotarpio specialisto Sauliaus Karaliaus, duomenų apie Klaipėdos tiltus – labai mažai.
„Vartydamas pokarinę spaudą, tik laikraštyje „Raudonasis švyturys” atradau mažą žinutę su fotografija apie šio tilto rekonstrukciją. Dar žinoma, kad toji rekonstrukcija labai ilgai tęsėsi”, – sakė S. Karalius.
Danė – plačiausia upė TSRS
Tai, kad tiltas buvo rekonstruojamas labai ilgai, patvirtino visi mūsų pokalbininkai, tačiau nė vienas negalėjo pasakyti tikslios datos, kada tai vyko.
„Neatsimenu, kada tiksliai prasidėjo tilto rekonstrukcija. Po karo, kai labai trūko technikos. Todėl taip ilgai ir statė. Atsimenu, jog jiems sunkvežimis į upę įkrito. Vairuotojas išplaukė, o sunkvežimį paskui traukė”, – pasakojo E. Malinauskas.
„Kai prasidėjo rekonstrukcija, po tuo tiltu rado senovinių patrankų ir apvalių sviedinių”, – prisiminė kitas pokalbininkas – Kalvystės muziejaus vadovas Dionyzas Varkalis.
Beje, vieną iš tilto rekonstrukcijos radinių – dviejų metrų ilgio ir vienos tonos svorio patranką – dabar galima apžiūrėti Klaipėdos pilies muziejuje.
Pasak D. Varkalio, Karlo tiltas buvo rekonstruojamas 7 metus.
„Sovietiniame žurnale „Krokodilas” buvo netgi toks kalambūras apie šio tilto rekonstrukciją. Buvo užduotas retorinis klausimas, kuri upė Sovietų sąjungoje plačiausia. Ir pateiktas atsakymas, jog tai – Danė, nes per ją ilgiausiai statomas tiltas”, – juokavo istorikas Dainius Elertas.
Jis sakė, kad sunaikinto metalinio tilto vietoje buvo nutiestas laikinas medinis tiltas. „Atrodo, tik šeštajame dešimtmetyje buvo pastatytas stacionarus tiltas, labai ilgai tęsėsi jo sutvirtinimo darbai. Paskutinė šio tilto rekonstrukcija vyko apie 1974-1976 metus”, – sakė D. Elertas.
Antkapiai buvo perdirbami
Mūsų pokalbininkai nežinojo, kokios medžiagos buvo naudojamos rekonstruojamo tilto sutvirtinimui, tačiau neatmetė galimybės, jog tam galėjo būti naudojami antkapiai iš tuo pačiu metu naikintų senųjų Klaipėdos kapinių, buvusių dabartinio Skulptūrų parko vietoje.
Tiesa, įsakymą nušluoti nuo žemės paviršiaus kapines, kuriose nuo XVIII amžiaus buvo laidojami įvairių tautybių ir religijų miestelėnai, Vykdomojo komiteto pirmininkas pasirašė tik 1975 metais, tačiau, pasak pašnekovų, naikinti ši vieta buvo pradėta iš karto po karo.
Anot D. Varkalio, gražiausia, vakarinė kapinių dalis buvo sunaikinta dar 1960 metais.
„Tuomet tose kapinėse dar buvo laidojami žmonės. Laidojama buvo į tą pačią vietą, o paminklai, kryžiai – paprasčiausiai apsukami. Vienoje jų pusėje būdavo įrašas apie mirusįjį, kuriam buvo pastatytas paminklas, kitoje pusėje – įrašas apie ką tik palaidotąjį. Žinoma, jog Žemaitijoje buvo keletas dirbtuvių, į kurias nugriauti kapinių paminklai buvo vežami perdirbti. Tokių perdirbtų paminklų galima pamatyti Joniškės kapinėse”, – pasakojo D. Elertas.
Istorikas sakė žinąs, jog dalis nugriautų kapinių paminklų buvo suskandinti pelkėse Liepų gatvės gale, Paupiuose (prie buvusio Bachmano dvaro). D. Varkalis prisiminė radęs antkapinių paminklų griovyje prie Danės upės ir net prie Kretingos.
„Negaliu patvirtinti šimtu procentu, bet antkapiai galėjo būti panaudoti kaip statybinė medžiaga ir rekonstruojant tiltą. Žmonės man buvo pranešę apie panašų atvejį istorinėje miesto dalyje. Sakė, kad kažkur Puodžių gatvėje matė suskaldytus antkapius, sudėtus į grindinį, bet aš pats neradau tos vietos”, – sakė D. Elertas.
Antkapiams vieta kapinėse
Kai Vilniuje buvo atrasta, jog Tauro kalno, Statybininkų rūmų, M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos laiptams, atraminėms sienelėms Lazdyno mikrorajono, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių kampe, Centrinio pašto įėjimui įrengti buvo panaudoti Olandų gatvėje buvusių žydų kapinių antkapiniai paminklai, kilo ažiotažas. 1993 m. laiptai į Tauro kalną, o 1994 m. – įėjimas į Centrinį paštą buvo pakeisti.
Galbūt ir Klaipėdoje antkapiniams paminklams ne vieta po tiltu? Istoriko D. Elerto manymu, tai nepakeistų sužalotos atminties.
„Išardyti antkapius iš po tilto tikriausiai būtų sudėtinga techniškai, tačiau priminti istoriją šioje vietoje derėtų. Žinia, kad yra ir išsaugotų senųjų kapinių antkapinių paminklų. Jie eksponuojami Kalvystės muziejaus kieme, keletą kadaise mačiau I. Simonaitytės bibliotekos kieme. Man atrodo, kad jie dabar galėtų sugrįžti į savo vietą, Skulptūrų parką, ir liudyti šios vietos istoriją”, – mano istorikas.