Lietuvos sodybose vis dažniau pamatysime naują augintinį – asiliuką.
Į arklį panašaus, tik mažesnio ilgaausio nuopelnai žmonijai nemaži, užtat ir buvo jam pastatyti paminklai Bucharoje ir Gabrove. Negana to, bulgarai ruošiasi atidaryti pirmąjį pasaulyje asilų muziejų. Taigi, už ką žmonės taip myli asiliukus?
Su žmogumi – nuo seno
Šie įvairių dydžių ir spalvų (balti, juodi, rudi, bet dažniau pilkų atspalvių) gyvuliai, turintys glotnų, ilgaplaukį ar garbanotą kailį, buvo prijaukinti Egipte ir Etiopijoje dar prieš 5-6 tūkstančius metų. Asilai atsirado anksčiau už arklius ir gana ilgai buvo pagrindinis nešulinis gyvulys.
Senovės Egipte ir Mesopotamijoje tūkstančius metų asilai laikomi jojamaisiais ir nešuliniais gyvuliais. Be jų neapsieita ir statant piramides. Ir vis tiek šie ilgaausiai darbštuoliai sugebėjo patekti net į Senovės Egipto aukščiausių dievybių panteoną – viena iš saulės dievybės formų. Todėl jodinėti ant asilų turėjo teisę tik faraonai ar kilminga jų palyda.
Ir senovės žydai asilą laikė šventu karalių ir pranašų gyvuliu. Babilone dievas Ninibas buvo panašus į asilą, o kitų tautų mitologijoje asilas – dieviškasis šuolininkas.
Padėjo Marijai
Senovės graikų požiūris į asilą kiek kitoks. Pilkasis darbštuolis čia šventas vaisingumo dievas Priapas, globojantis ištvirkėlius, eunuchus ir sąvadautojus, simbolizuojantis geidulingumą. Be to, asilas yra vienas iš populiariausių Ezopo pasakėčių herojų.
Šiam gyvuliui turėtų būti dėkingi senovės romėnų vyndariai, nes prieš daug metų šakų jie neapipjaustydavo, ir vynuogienojai kildavo aukštyn, apraizgydami medžius. Legenda kalba: apipjaustyti vynuogienojus romėnus „išmokė” asilai, kartą apkramsnoję vynuogių krūmą.
Šeimininkas buvo nustebęs, nes būtent ant šio krūmo užaugo daugiau vynuogių.
Ir krikščioniškoji religija neužmiršo asiliuko. Tapybos darbuose vaizduojama ant asilo į Egiptą bėganti Mergelė Marija su kūdikiu, o Jėzus Kristus ant asilo atvyksta į Jeruzalę.
Geresnis už arklį
Pietų Europoje (Italija, Ispanija ir Prancūzija) asilai irgi labai populiarūs nuo senų laikų, nes jie žmogui ūkyje labai geri pagalbininkai. Išvedamos naujos stiprių ir augalotų naminių asilų veislės.
Tai nereiklūs ir ištvermingi gyvuliai, ėdantys tokias piktžoles, kurių joks kitas naminis gyvūnas neėda, užsigeriantys jas sūriu vandeniu, jei nėra gėlo.
Su jais mažiau vargo negu su arkliais. Be to, asilai yra ilgaamžiai ir kartais išgyvena iki 50 metų. Jiems sunku per šalčius ir lietų, užtat jie atsparūs infekcinėms ligoms.
Asilas labai stiprus gyvulys. Savo naštą jis neša 7 km per valandą greičiu. Jam nebaisūs kalnai ir dykumos, todėl Afrikoje asilai dažnai „tarnauja” kontrabandininkams.
Mėgsta provokuoti?
Asilams dažnai priekaištaujama dėl užsispyrimo. Būna, kad kaprizingo gyvulio nė iš vietos nepajudinsi – jis spardosi, bando įkąsti savo „kankintojui”. Iš tikrųjų toks asilo elgesys pasako, kad šis naminis gyvulys turi humoro jausmą, kadangi jis mėgsta provokuoti žmogų…
Jei rimtai, tai viskas priklauso nuo paties žmogaus. Rūpestingo šeimininko asilas visada paklusnus, ramus ir sveikas. Jis atpažįsta šeimininką, savo kiemą, vietos vaikus, kurie gali valandų valandas jodinėti ant jo.
Asilai nesiblaško, net jei balne – neturintis patirties jojikas. Bet kartais būna asilų „gudruolių”, mėgstančių naujokus mikliu šuoliuku nudrėbti ant žemės.