Lietuvos televizijos pramoginių laidų vedėjas Rolandas Vilkončius labai atitinka XXI amžiaus europiečio įvaizdį.
Dinamiškas gyvenimo būdas, įvairi veikla, neapleisti mokslai, nepasenusios žinios – visa tai spėja aprėpti LTV veidas ir vienos iš sostinės reklamos agentūrų atstovas.
Studijų metais karjerą radijo stotyje „Kauno fonas” pradėjęs ukmergiškis vėliau ją tęsė „Radiocentre”, o po kelerių metų išmėgino jėgas Lietuvos televizijoje. Prieš porą metų jis pradėjo dirbti LTV komercijos skyriuje, o šiemet perėjo į vieną iš Vilniaus reklamos agentūrų.
„Reklama – viena iš mano profesinio gyvenimo krypčių, kuria ir ketinu judėti. Tačiau labai džiaugiuosi, kad tebesu reikalingas televizijai”, – sako Rolandas, Lietuvos televizijos už 2006-ųjų metų nuopelnus įvertintas tradiciniu apdovanojimu – „bitinuku” – kaip geriausias nacionalinio transliuotojo laidų vedėjas.
Patikslink, kiek metų jau dirbi LTV?
Hm, net tiksliai nepamenu, – metai bėga labai greitai, – šypteli. – Apie penkerius metus. Esu dėkingas LTV už tai, kad jie mane priėmė visiškai „žalią”, atėjusį iš radijo, ir kantriai mokė. Darbas televizijoje reikalauja daug energijos, susigaudymo, išmanymo, išprusimo galų gale. Tai nėra tas pats, kas kalbėti per radiją. Manau, kad televizijos plotmėje man dar daug reikia mokytis. O lakstyti iš kanalo į kanalą nematau reikalo.
Esu numatęs ir kitą savo profesinio gyvenimo kryptį – susijusią su rinkodara bei reklama, taigi ketinu judėti būtent šia linkme. Ir vėlgi prisipažinsiu, kad labai džiaugiuosi, jos esu reikalingas televizijoje: juk vieną dieną joje tavęs reikia, kitą – ne. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių: tarkim, jeigu pradėčiau blogai dirbti, padaryčiau šiurkščią klaidą, kas labai dažna dirbant tiesioginiame eteryje. Kita vertus, keičiasi poreikiai, mada, atsiranda jaunesnių žmonių. Nepakeičiamų juk nėra. Gal tai juodas humoras – sakyti: „Ateikite ir pakeiskite mane!” – bet taip jau yra, ir nereikia šito bijoti.
Visa tai reiškia, kad kiekvieną kartą prieš tiesioginį eterį nerimauji?
Jaudinuosi visą laiką – ir tai normalu. Gerai, kad dabar tas jaudulys nepasiglemžia tiek, kad išvis negali dirbti. Bet jis yra, ir tie žmonės, kuriems atrodo, kad kalbėti tiesioginiame eteryje paprasta, labai klysta. Tai darbas, kuriame daugiau streso negu kokiame nors „ofisiniame” darbe. Bet toks jau jis yra, ir aš stengiuosi atlikti man patikėtas pareigas kiek įmanoma geriau, kiek tiek leidžia galimybės.
O mūsų šalyje jų nėra labai daug. Realiai tobulėjimas vyksta tik tavo paties iniciatyva, nes tu turi padaryti gerą produktą, kuris tiktų televizijai. Tiksliau, ne produktą, greičiau paslaugą, nes ji neapčiuopiama: vedėjo pareiga – apjungti viską, kas vyksta koncerto ar renginio metu. Ir čia tik nuo tavęs paties priklauso, kaip sugebėsi save pateikti, ir kaip atrodysi kadre.
Turėtų veikti specialios studijos, kuriose būtų mokoma, kaip rengtis, kaip elgtis, kaip žiūrėti į kamerą, bet jų nėra. Yra aktorinės, bet aktoriaus darbas labai skiriasi nuo darbo televizijoje. Tikiuosi, kad ateityje vedėjų rengimo veikla plėsis. Kol kas viso šito išmokstama per praktiką. O juk mokytis iš savo klaidų sunkiausia ir skaudžiausia.
Tau pasitaikė kokių kurioziškų situacijų, kurias prisiminus nesulaikai šypsenos?
Kartą scenoje vos nenugriuvau eidamas atbulomis, kai pakviečiau prezidentą kalbėti. Užkliuvau už kolonėlės, – šypsosi. – Aišku, pasijunti nesmagiai. Bet iš tiesų kiekvienas iš mūsų gali pakliūti į tokią situaciją ir tai, kaip mes joje atrodysime kitiems, priklausys daugiausia nuo to, kaip patys į ją sureaguosime.
Kokias lietuviškos televizijos vystymosi kryptis prognozuotum?
Manyčiau, mūsų televizijos tendencijos galėtų balansuoti tarp vakarietiškos ir Rytų – kalbu apie mūsų kaimynus Rytuose – tradicijų. Pastaroji yra palikusi pėdsaką mūsų kultūroje, o Vakarai veikia ją šiuo metu. Išpopuliarėjusius realybės šou, kurie iki šiol paplitę Vakarų šalių televizijoje, vertinu kaip laikiną mėgėjiškumo apraišką. O ateityje gali atsirasti dar labiau netikėtų formų, juo labiau kad televizija – ne tik laidų turinys, bet ir technologija… Galbūt mums įprastos kanalų sistemos nebeliks – televizija taps DVD diskų rinkiniu, kurį kiekvienas galės formuoti savo nuožiūra. Galbūt bus kuriamos laidos, nepriklausančios jokiai televizijai, bet jas bus galima žiūrėti skaitmeninių technologijų dėka. Šiaip jau prognozuoti ko nors populiarumą sudėtinga: žmonių poreikiai dabar labai nestabilūs, pasiūla – milžiniška.
Kaip pramoginių laidų vedėjas, esi labai diplomatiškas, korektiškas. Atrodytų, tokios savybės labai tiktų vedant žinias arba tiriamosios žurnalistikos laidas.
Tam, kad tai darytum gerai, reikia turėti atitinkamą išsilavinimą – nepakanka būti tik „fainam” ir kultūringam…
Atrodo, labai vertini akademinį išsilavinimą.
Taip, išties. Jis būtinas. Esu baigęs verslo administravimą, o dabar studijuoju vadybą. Mane asmeniškai studijos išmokė susirasti kryptį, susiorientuoti ieškant sprendimo. Aišku, yra unikumų, kurie pasiekia karjeros aukštumų, užsuka nerealų verslą neturėdami diplomo, bet tai labiau išimtis nei taisyklė. Ką manau apie savišvietą? Kodėl gi ne, jeigu jauti, kad tau teikia naudingų žini, bet kita vertus, atsiradus globalizacijos iššūkiams, atsivėrus sienoms, visada naudingiau turėti dokumentus, liudijančius apie tavo profesinį pasirengimą.
Kaip apskritai vertini globalizaciją?
Manau, pranašumų ji turi daugiau nei minusų. Gyventi naujomis sąlygomis yra lengviau, tačiau išlaikyti savo unikalumą – sudėtingiau.
Kokias žmogiškas savybes nūdien vadintum unikaliomis – dėl jų vertingumo ir retumo?
Žmogiškumą. Nes šiuo metu stebiu absoliutų nužmogėjimą, kuris skandina visas moralines vertybes biznyje ir piniguose.
Auklėjimas ir švietimas teoretikų minimi ir kaip televizijos funkcijos.
Dabar vyrauja dvi: informacinė ir pramoginė. Apskritai įvairiausia informacija labai lengvai pasiekiama. Jeigu pradėsi auklėti – tavęs nežiūrės, – šypteli. – Vadinasi, neturėsi iš ko valgyti duonos.
Su žmona auginate du sūnus. Kaip sprendžiate neigiamos aplinkos įtakos problemą?
Apriboti ją beprotiškai sunku. Manau, geriausias būdas – kalbėtis. Pasitelkti savo, kaip tėvų, autoritetą, aplenkiant „švietimą” draugų gretose.
O televizijos „funkcija” tavo gyvenime – ar daug ji suteikė žinių, kurias gali taikyti kitame darbe?
Norom nenorom ji išmokė suformuoti savo įvaizdį, suteikė reprezentacinių įgūdžių. Tačiau aš niekada nespekuliuoju tuo vardan naudos. Blefo ir melo nemėgstu – geriau visą laiką laikytis tiesos linijos.
Koks televizijos žiūrovas esi?
Laiko sėdėti prie mėlynojo ekrano neturiu. Profesiniais sumetimas domiuosi reklamos naujovėmis, stebiu kanalų BBC ir CNN laidas, iš kurių vedėjų solidaus žinių ir įgūdžių bagažo yra ko pasimokyti. Žiūriu televizijos žinias – jos daug geriau, nei kitos žiniasklaidos priemonės, filtruoja „popsinę” informaciją.
Ar pats jautiesi priklausantis pramogų verslui ir kiek juo domiesi?
Tik tiek, kiek reikalinga darbe. O ar jaučiuosi jo dalis? Turėčiau pripažinti, kad jame vis dėlto dalyvauju, – šypsosi.