Gegužės 19-20 dienomis, pažymint Tarptautinę muziejų dieną, Klaipėdos pilies muziejuje įvyko tarptautinis kalvystės pleneras „Keturi vėjai”.
Susirinkusiuosius stebino kalvė iš Kanados, kuri darbavosi tonos galingumo pneumatiniu kūju, pusšimčio meistrų iš įvairių pasaulio šalių kalimas su šou elementais bei VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai” surengta ugnies misterija.
Nežabota laisve ir ekspresija garsėjantys hefaistai – skirtingų kultūrinių tradicijų, mokyklų ir stilių – iš atskirų segmentų sumontavo bendrą skulptūrinę kompoziciją „Penktasis vėjas”. Ją numatoma pastatyti ne muziejuje, o visiems miestelėnams matomoje erdvėje.
Plenero metu vykusiame seminare buvo kalbėta apie kalvio ir gizelio santykius, ir apie šiuolaikinių technologijų invaziją į kalvystę. „Galima įvairius architektūros elementus padaryti ir mašinomis, staklėmis – taip pigiau, greičiau ir parankiau. Tačiau tai – bedvasiai daiktai, o ne unikalus ugnies ir meistro kūrinys”, – sakė renginio organizatorius, Lietuvos kalvių asociacijos pirmininkas Linas Leščiauskas, pasikvietęs talentingiausius kolegas iš įvairių šalių.
Skulptūriniam objektui „Penktasis vėjas” Linas „sutvėrė” neįtikėtinai grakštų mistišką sparnuotą gyvį su dūdele.
Edgaras Vronskis, kalvis iš Daugpilio, prisipažino dirbęs šaltkalviu suvirintoju, kai menininkė žmona, kurią vadina savo mūza, sudomino jį kalvystės ypatumais. „Nors Daugpilyje nėra jūros, per šešiolika darbo metų esu nukaldinęs ne vieną laivą – skulptūrą. Esu padaręs perregimą moters skulptūrą, vėtrungių, net atvirukų, inkrustuotų metalu, tačiau iš principo nekaldinu kryžių nei atributų kapinėms. Mūsų bažnyčiose – minimalizmas, mes, latviai, neturime rūpintojėlių ir krikštų. Ko reikia geram kalviui? Sliekų galvoje”, – juokėsi blyškiaveidis latvis E. Vronskis. Beje, jam buvo įteiktas plenero „Keturi vėjai” diplomas.
„Geriausi kalviai – žemaičiai”
– sakė gargždiškis Zigmantas Žilinskas. „O kalvystė – džiazas su metalu! Geležį minkai kaip plastiliną, tik ji karšta. Dirbdamas kaip šachmatininkas turi numatyti bent tris ėjimus į priekį. Daug ką galima padaryt, reikia tik noro. Pastačiau tėvams paminklą su devyniomis saulutėmis ir kryžiumi ir vartus Pakruojo bažnyčiai, o Austrijoje nukaldinau pranašišką Kalėdų žvaigždę. Pasitaiko, sudega metalas, ir kalvėje ilgai ritinėjasi detalės. Paimi kurią, pavalai, „pratempi” – žiūri, kad nematyta žvakidė išėjo”, – pasakojo jis.
Kitas žemaitis Vytautas Jarutis, nūnai įsikūręs Alytuje, plenere gavo Kalvių kalvio diplomą už autentiškos kompozicijos medį su paukščiu ir žalčiais.
„Kryždirbyste mes išsiskiriame iš kitų pasaulio menininkų. Ir šimtmečius garsiname savo kraštą kaip Čiurlionis. Aš naudoju ir modernias kalvystės technikas, tačiau tradiciškai konstrukcijos pagrindą sudaro kryžiaus arba saulės forma, puošta geometriniais, dangaus kūnų ir augaliniais motyvais. Mano nukaldinti šventieji arba koplytėlės stovi ne tik ant žemės, jų yra ir medžiuose”, – sakė meistras.
Neįprasčiausieji
Po atviru dangumi eksponuojami darbai muziejaus lankytojus stebino formų įmantrumu, o prie metalinių angelų, šviestuvų, supamosios kėdės matėme ir „dausakalio” Dariaus Viliaus kone tapybiškus metalo paveikslus, ir klaipėdiečio Dainiaus Malecko odos ir metalo dirbinius.
Ne šiaip sau suvenyrais prekiavo kalvis iš Čekijos Janas Kovaras – jo karalių šeimą ar gyvūnus vaizduojančios miniatiūrinės skulptūrėlės, krucifiksai liudijo jį esant nagingą juvelyrą. Janas pasakojo nuo keturiolikos metų susižavėjęs kalvyste, baigęs gilias tradicijas puoselėjančią Turnovo kalvių akademiją. Jo sukurti paauksuoti ornamentuoti vartai puošia arabų ambasadą Vienoje, o architektūrinis metalo ansamblis – Čekijos Respublikos parlamentą. „Svarbiausia kalviui – fantazija, idėja ir rankų jėga bei miklumas, įgyjamas ne per vieną dešimtmetį”, – sakė šis autorius, plenere eksponavęs ir durklą iš dvylikasluoksnio Damasko plieno.
Kanadietis kalvis Patrikas Msivoras gyvena miškingoje ir kalnuotoje vietovėje toli nuo civilizacijos. Šis Amerikos kalvių sąjungos narys išsireikalavo stipendiją, idant galėtų savo amatą studijuoti Austrijoje pas garsųjį profesorių Habermaną, kuris priima visokio amžiaus, plauko ir virtuoziškumo meistrus, kurių kūrybos polėkiui ir galimybėms ribų veik nelieka. Į Klaipėdą atskridęs lėktuvėliu, Patrikas kuprinėje atsigabeno plaktuką bei kitus įrankius, ir linksmino žiūrovus, iš žaizdro traukdamas ne vieną chimerą, mosavo kūju taip lengvai, lyg šoktų gaivališką laukinį šokį. Jo „Laumžirgis” įsitaisė ant „Penktojo vėjo” kompozicijos ašies.
Linkiu Dainiui visokeriopos sėkmės.