Klaipėdietė poetė Dalia Bielskytė už praeitais metais išleistą savo pirmąją poezijos knygą „Raudona” praeitą savaitę buvo apdovanota Zigmo Gėlės premija, teikiama už geriausią poezijos debiutą.
Šią savaitę ji suorganizavo penkių klaipėdiečių, šios premijos laureatų vakarą, kuris pradėjo „Poezijos pavasario-2007” renginius uostamiestyje.
Ką reiškia įvertinimas Zigmo Gėlės premija debiutuojančiam poetui?
Kai sužinojau, kad gavau šią premiją, man buvo malonus šokas, euforija. Netikėta. Nemaniau, kad kas nors iš viso pastebėjo mano knygelę. Iš tiesų labai smagu. Juk rašančių yra daug. Knygos dulka lentynose nepastebėtos, o kiek jų iš viso neišleista… Z. Gėlės premija skiriama už poetinį debiutą. Tai reiškia, kad mano mažus rašinėlius pavadino poezija. Man tai yra didžiausias įvertinimas.
Juk visi žmonės ką nors rašo, tačiau kol nesulaukia tokio įvertinimo, negali sakyti, jog rašo eilėraščius. Poeto statusą suteikia vertintojai.
Esi penktoji poetė klaipėdietė, gavusi šią premiją. Kaip manai, ar Klaipėdą galima vadinti poetų ar poetišku, įkvepiančiu poeziją miestu?
Be abejonės. Ši premija iš viso įteikta 31 kartą, 5 iš jų – klaipėdiečiams – 1994 m. G. Grajauskui, vėliau R. Kmitai, M. Valiukui, D. Molytei-Lukauskienei ir man. Tai labai daug. Todėl šiemet kilo idėja į Klaipėdos poezijos pavasario programą įtraukti Z. Gėlės premijos laureatų kūrybos vakarą. Tikimės, kad jis taps tradiciniu, nes tikiuosi, jog bus ir dar daugiau laureatų.
Manau, kad klaipėdiečių poezija išsiskiria ir yra reikšminga Lietuvos poezijos kontekste, tačiau nelabai žinoma. Turėtume tuo labiau didžiuotis patys.
Negaliu pasakyti, kad mano rašymas susijęs su miestu, kuriame gyvenu. Nors, be abejonės, susijęs, nes kūryba gimsta iš patirties. Mano gyvenimo patirtis neatsiejama nuo Klaipėdos.
Yra ir tiesioginė sąsaja. Klaipėda parėmė mano kūrybą. Klaipėdos savivaldybė skyrė pinigų knygai išleisti.
Kaip manai, kodėl šiais proziškais laikais tiek daug rašančių poeziją? Atrodo, kad rašyti eiles turėtų būti nemadinga…
Rašyti poeziją visada madinga, ypač lietuviai visi yra poetai. Tokia jau mūsų prigimtis lyriška. Manau, kad rašymas yra puiki savirealizacijos priemonė. Nemadinga yra skaityti ir pirkti poezijos knygas.
Pati skaitai poeziją?
Labai skaitau. Mane taip tėvai užaugino. Man atrodo, kad vidinį poezijos girdėjimą tėvai išugdo skaitydami vaikams poeziją, lygiai taip pat kaip dainuodami lopšines išugdo klausą. O iš vidinio girdėjimo išauga ir vidinis kalbėjimas. Jį užrašai, ir yra eilėraštis.
Gera poezija. Kas tai yra tau? Kokių poetų kūrybą vertini, brangini pati?
Ypač vertinu ir mėgstu lietuvių poeziją. Manau, kad mūsų tautai būdinga melancholija poezijai suteikia ypatingą grožį ir skonį. Mėgstu H. Radausko, D. Kajoko, A. A. Jonyno, G. Grajausko eiles. Stengiuosi skaityti daug ir atsirinkti eiles sau, bet niekada nesakau gera tai ar bloga poezija. Galiu tik pasakyti tai mane „kabina” ar ne.
Kas „kabina”?
„Kabina” poezija, kurią skaitydama aš atrandu save. Kai jauti tą patį, ką poetas užrašė. „Kabina” poezija, kurią skaitant balsas dreba ar akys ašarų priplūsta. Juk poezijos paskirtis – dirginti jausmus. Jeigu aš skaitau tik žodžių srautą ir tam tikrus sąskambius, bet manęs tai nekabina – aš tokių eilėraščių tiesiog daugiau neskaitau, bet pasakyti, kad tai bloga poezija, niekada negalėčiau.
Ar pati rašydama galvojai apie tai?
Niekada negalvojau, kad kada nors išspausdinsiu tai, ką rašiau. Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas paskaitęs ištarė, jog tai galima spausdinti. O kai gimsta mintis, anksčiau ar vėliau ji realizuojama. Praėjo kokie septyneri metai. Ir štai išėjo knyga. Dabar aš jau tų eilėraščių neturiu. Jie jau – ne mano.
Tavo debiutas gana vėlyvas. Kada iš tiesų pradėjai rašyti?
Iš tiesų vos spėjau į traukinį. Z. Gėlės premija teikiama poetams iki 35 metų. Man tiek sueis birželio mėnesį. Rašau kaip statistinis lietuvis nuo 11-12 metų. Kai vidinės audros prasidėjo (juokiasi).
Kai viduje kažko labai daug, tiek daug, kad atrodo, jog sprogsi, jei nerašysi – tada rašau. Tai nėra susiję su protu, darbu, planais. Sutinku, kad posakis „Jei gali nerašyti – nerašyk” yra labai teisingas, bet aš tikrai negaliu nerašyti.
Bet juk pati esi tokia užsiėmusi įvairia veikla…
Bet niekada negaliu pasakyti, kas aš tokia. Kai manęs paklausia, ką aš veikiu – aš nežinau. Kas aš? Namų šeimininkė gal… Dviejų dukrų mama.
Dabar jau galėsi prisistatyti poete?
Dar ne, dar neužaugau iki šio statuso.
Visi sėkmingai debiutavę klaipėdiečiai Z. Gėlės premijos laureatai rašo toliau ir leidžia knygas. Tave ši premija įpareigoja būti poete, gal jau rengi antrą knygą?
Įpareigoja nerašyti blogiau negu buvo, nerašyti mėšlo, neskleisti to, kas neverta, tačiau nejaučiu dabar pareigos būtinai leisti antrą knygą. Ne, nerengiu antros knygos. Aš ir pirmosios nerengiau. Tik rašiau tekstus.
Į „Raudoną” atrinkti tekstai, kuriuos parašiau nuo 16 iki 30 metų. Juos atrinko mano sesuo. Ji yra literatūrologė ir buvo mano knygelės redaktorė bei didžiausia kritikė. Manau, kad ji vienintelė gali teisingai mane pataisyti, nes mes – vieno kraujo ir viena kitą puikiai suprantame. Nežinau ar galėčiau dar kuo nors taip pasitikėti.
Aš ir toliau rašau. Manau, kad išleisiu ir antrąją knygelę. Dabar gal jau nebus taip baisu kaip pirmą kartą.
Išleisti knygą baisu? Ko?
Kad tave skaitys. Poezija – tai labai intymu. Man atrodo, jog skirtumas tarp poezijos ir grafomanijos yra tai, jog grafomanai rašo kitiems, tikėdamiesi, kad jų tekstus skaitys, o poetai rašo sau.
Poezija tai – asmeniška. Po „Raudonos” pasirodymo turėjau išgyventi lūžį, kad šie tekstai jau nepriklauso man. Juos skaito, analizuoja, interpretuoja, randa tai, ko aš ten neįdėjau.
Kokia tau pati netikėčiausia tavo poezijos interpretacija?
Tai, kad žmonės mano poezijoje atranda mirtį. Aš vartoju šį žodį kaip metaforą, kaip mintį. Mes visi apie tai galvojame, juk šiaip ar taip gyvenimas baigiasi mirtimi. Bet kai per televiziją išgirdau, kad pagrindinė mano poezijos tema yra mirtis – net krūptelėjau. Man pagrindinė mano poezijos tema yra meilė…