Burės kiekvienam padeda likti jaunam

Gegužė ne tik gamtos žydėjimo, bet ir kelionių vandenimis metas. Tam prityręs buriuotojas Vytautas Valiukas ruošiasi visą ilgą žiemą. Netrukus jis su šeimyna žada kelti nuosavos, kaip pats švelniai vadina, jachtutės bures ir leistis į gamtos prieglobstį.

„Sugundė” mokytojas

Kaip burėmis pažaboti vėją ir priversti jo pagalba jachtą skrieti bangomis, Vytautas perprato dar mokyklos suole.

Tik tada nežinojo, kad už šį savo gyvenimo atradimą dėkos fizikos mokytojui ir pirmajam pokario Smiltynės jachtklubo direktoriui Edvardui Ingauniui.

– Tada man, kaip ir kitiems paaugliams, -prisimena buriuotojas, – rūpėjo išbandyti ne tik bures, bet ir dalyvauti lengvosios atletikos, krepšinio, kitų sporto šakų varžybose. Per pusmetį, tiksliau – vieną sezoną, išmokęs buriuoti nusprendžiau, kad jau viską perpratau ir laikas keisti užsiėmimą. Pasirodo, klydau.

Gyvenimas susiklostė taip, kad visos kitos sporto šakos nuėjo į antrą planą, o su burėmis tebedraugauju iki šiol. Už gautas pamokas, kaip valdyti jachtą ir nebijoti su ja leistis į žygius, esu dėkingas pirmajam buriavimo mokytojui.

Laivų statytojų komandoje

Po tarnybos armijoje V.Valiukas įsidarbino tuometinėje „Baltijos” laivų statykloje. Darbštų, pareigingą specialistą netruko įvertinti ne tik cecho vadovybė. Anuomet buvo madinga, kad tokios stambios įmonės, kaip „Baltijos” laivų statykla turėtų ir savų sporto meistrų komandas.

Bendradarbiai netruko pastebėti, kad Vytautas statyklos jachtoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Priėmė į komandą, nes jis ne tik nebijojo vandens, netikėtų situacijų, bet ir gerai mokėjo „tampyti virvutes”, kitaip tariant, buriuoti. Anuomet baltijiečių jachtos mėgėjų komanda ne tik plaukiodavo į iškylas, bet ir dalyvaudavo įvairiose varžybose.

Anot Vytauto, gyvenimas po burėmis tapo ypač aktyvus, kai laivų statytojai įsigijo jachtą L-6 „Aušra”. Komanda nuolat vykdavo į regatas aplink Kuršių marias, leidosi ir į platesnius vandenis. Ypač įspūdingos ir įdomios būdavo jūrinių jachtų lenktynės Baltijoje apie Hiuumo, Saremos salų. „Aušros” komanda laimėdavo ir prizų. Dažniausiai jai tekdavo trečioji vieta. Taip pamažu buriuotojai mėgėjai siekė meistriškumo ir jau tikėjosi tapti nugalėtojais. Ko gero, taip ir būtų buvę, jei ne viena jų sėkmei koją pakišusi aplinkybė.

Išgėrė girokompaso spiritą

Taip jau gyvenime sutvarkyta, kad žmogus planuoja viena, o valdžia išleidžia įstatymą, kuris jo planus apverčia aukštyn kojomis. Panašiai nutiko ir „Aušros” buriuotojams. Netikėtai iš viršaus prieš pat varžybas buvo „nuleista” nauja tvarka, kad norinti dalyvauti Baltijos regatoje jachtos įgula privalo turėti kapitoną profesionalą. Kur tokį staiga paimsi, jei visi buvo tik prityrę mėgėjai?

Ieškodami išeities paklausė vieno komandos nario, kuris iš kažkur atitempė mėgstantį taurelę jūrininką, turintį jachtos kapitono diplomą. Bala nematė, nusprendė vyrai, gerai jį prižiūrėsime, duosime išlenkti, kai būsime krante, kaip nors ištversime.

Tačiau įtraukę į jachtos komandos sąrašą tą nelaimėlį buriuotojai netrukus labai pasigailėjo. Kad balastu pasiimtas į jachtą „kapitonas” visai „be stabdžių”, vyrai įsitikino, kai atėjęs budėti Vytautas rado iš girokompaso išgertą spiritą. Greitai atsitokėjo ir didesnės nelaimės nukrypę nuo kurso tąkart jie išvengė.

Vietoj varžybų – saugumo vizitas

Nusprendė girtuoklį vyrai savaip paauklėti ir kurį laiką neišleido į krantą. Tačiau atplaukę į Leningradą (Sankt Peterburgas) ir sužinoję, kad tame etape jų laikas geriausias, „kapitoną” išleido į krantą ir liepė „atsigerti” tiek, kad užtektų iki regatos pabaigos. Šis leidimą suprato savaip ir nusprendė įgulai atkeršyti. Į jachtą nebegrįžo. Nuėjo į saugumą ir ant savo „skriaudėjų” parašė raportą. Girdi, „Aušros” jachtos komandai rūpi ne dalyvauti regatoje, o kaip prisidengus varžybomis pabėgti į užsienį. To užteko, kad buriuotojai vietoj starto kitam varžybų etapui būtų iškviesti „ant kilimėlio” ir įrodinėtų savo lojalumą tarybų valdžiai. „Angelai sargai” patikėjo, nieko nepasodino, bet į varžybas vyrai nebesugrįžo.

Su nuosava jachta

Po kurio laiko V.Valiukas įsidarbino buvusioje Vakarų laivų remonto įmonėje. Darbas patiko. Jį irgi gerbė, bet trūko skrydžio bangomis po burėmis.

Vis kur buvę, kur nebuvę susibėgdavo seni draugai paburiuoti. Tačiau su valdžios permainomis baigėsi ir tas malonumas. Tik Vytautas negalėjo susitaikyti su tuo, kad jau nebebus vėjo po burėmis. Ėmė kalbinti sūnų, kad šis irgi buriuotų.

-Iš pradžių,- pripažino tėtis Vytautas, – sekėsi ne kaip. Sūnui labiau rūpėjo draugai, studijos. Tačiau kai baigęs mokslus grįžo į Klaipėdą ir pradėjo dirbti, pats prakalbo apie buriavimą. Tada aš jau ėmiausi žygių ir abu sutarėme ieškoti jachtos. Naujos neįpirkome, bet mažutę, nebenaują radome. Sūnus išmoko bures valdyti, nebebijo didesnio vandens. Patikėjo ir buriuotojų „burtažodžiu”, kad jachtos neskęsta. Jau tris vasaras praleidome kartu ringuodami bures. Pernai buvome paėmę į žygį ir mamą. Pratiname nebijoti vandens. Šiemet visa šeima žadame plaukti ir pasidairyti svetur. Tokiose išvykose užmirštu, kad metai nebe tie. Burės atperka visus žiemos rūpesčius lopant ir tvarkant jachtutę. Svarbiausia, kad kaip jaunystėje iškėlęs bures galiu skrieti per bangas.

Laikraštį galima skaityti ir buriuojant.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.