1993 metais Lietuvos vegetarų draugiją pasiekė laiškas iš Amerikos. Ann Wigmore, želmenų sulčių propaguotoja, parašė norinti aplankyti gimtąjį kraštą, iš kurio išvažiavo apie 1925-uosius.
Lietuvos vegetarai tada pirmą kartą išgirdo apie želmenų sultis. Sukruto: oi, bandysim, auginsim, darysim. Bet kaip daryti, iš ko tas sultis išspausti?! Ar želmenys – tai daiginti grūdai? Kažkas pabandė išsunkti sulčių iš pastarųjų, bet nesėkmingai (ir negalėjo pasisekti). Nuspręsta laukti A.Wigmore – atvyks ir viską paaiškins, parodys, pamokys. Sutarta, kad 85 metų moteris gimtinę lankys 1994-ųjų liepą.
Tačiau taip neįvyko. 1994 metų vasario 16 dieną gydymo želmenų sultimis populiarintoja Ann Wigmore mirė – žuvo per gaisrą apsinuodijusi smalkėmis. Per laidotuves, pasak jose dalyvavusių JAV lietuvių Loretos ir Petro Vainių, sveikuoliai iš viso pasaulio vietoj gėlių nešė želmenų puokšteles.
„I was born in Cropos”
Vis dėlto želmenų auginimo idėjos Lietuvą pasiekė. Iš tos pačios Amerikos 1995 metais jas parsivežė vilnietė Janina Davidonienė, vėliau atidariusi savo sulčių barą. Ji parsivežė ir Ann Wigmore parašytų knygų, tarp jų autobiografinę „Why Suffer?” (1985), kurioje parašyta: „I was born in Cropos”. Gimė Kruopų kaime? Kruopiuose? Ruošdamiesi minėti A.Wigmore mirties dešimtmetį (2004-aisiais) amerikiečiai nusprendė, kad būtų gražu sveikuolės atminimą kaip nors įamžinti jos gimtinėje. Tačiau ko paklausti, kur tiksliai ji gimusi?
J.Davidonienė užsispyrė kaip nors tai sužinoti. Vidinis balsas jai sakė, jog anksčiau ar vėliau vis tiek sužinos, nors daug kas tvirtino, kad vilčių mažoka. Juk nežinoma nė mergautinė A.Wigmore pavardė.
Autobiografija pasakoja, kad Ann (tikriausiai Oną, o gal ir Anetą) užaugino senelė. Tėvai vaiko neplanavo – buvo susiruošę emigruoti į Ameriką, taigi motinos nėštumas sujaukė visus planus. Mergaitė gimė (manoma, 1909-aisiais) silpna, ligota ir tėvams buvo tik trukdys. Ją užauginti ir vėliau į užjūrius išleisti apsiėmė senelė. Tėvai išvyko vieni, įsikūrė netoli Bostono, prasigyveno ir, kaip paaiškėjo vėliau, atplaukiančios dukros visai nelaukė.
Žolės gyduolės – želmenys
„Mano geroji senelė”, vis kartoja autobiografijos autorė, „mano užtarėja ir geradarė”, „jos prisilietimas – kaip angelo”. Apylinkėse ji buvo žinoma žolininkė. „Jai nebuvo beviltiškų atvejų”, – rašo A.Wigmore, kuri visą gyvenimą žavėjosi jos gebėjimu pajungti gamtoje glūdinčius vaistus žmogaus sveikatai atitaisyti. Pirmojo pasaulinio karo metais senelė teikė pagalbą tiek vokiečių, tiek rusų kariams: gydė žaizdas, difteritą, karštinę ir t. t. Beje, žaizdas sėkmingai gydė dėdama ant jų sutrintų žolių.
Ameriką Ona pasiekė būdama maždaug šešiolikos. Čia perėjo kančių kelius, vergiškai dirbo tėvų kepykloje. Kai vežimas jai sutraiškė abi kojas, buvo prie mirties. Palikta kone likimo valiai, galbūt prisiminusi senelę, žaizdas išsigydė (amputacijai griežtai pasipriešino) sutrintų žolių kompresais. Sulaukusi pilnametystės tą pačią dieną išėjo iš tėvų namų. Padedama gerų žmonių įsidarbino ligoninėje slauge, bet jos pačios sveikata pamažu šlijo: ėmė byrėti dantys, pražilo plaukai, pristojo kolitas, vėliau žarnyno vėžys. Ieškodama Biblijoje, Senajame Testamente minimų žolių gyduolių paslapties įminimo atrado kviečių želmenų sultis. Jas vartodama pasitaisė ir ėmė padėti kitiems. Bostone įsteigė Hipokrato sveikatos institutą, keliavo po pasaulį, skaitė paskaitas. Apie ją rašė „Cosmopolitan”, „Glamour”, kiti žurnalai, rodė televizija. Stebino ne tik jos altruizmas, bet ir energija: sulaukusi 50-ies ji dalyvavo garsiajame Bostono maratone ir tapo nugalėtoja.
Pagelbėjo sveikinimų koncerto klausytoja
Tik kur ji gimusi? Siūlo galas vis dėlto atsirado. Jį J.Davidonienei įteikė Lietuvos radijo „Sveikinimų rato” klausytoja. Prieš porą metų per Žolinę J.Davidonienė pjovė želmenis ir klausėsi sveikinimų koncerto. Nutarė paskambinti. Šią laidą mėgsta daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, taigi ta publika, kurios reikia. Moteris pasveikino visus su Žoline ir išdėstė reikalą, gana šykščią informaciją apie mergaitę, užaugintą garsios žolininkės, vėliau išleistą į Ameriką. Gal kas nors dar prisimena senelę – šiaip ar taip, ji savo apylinkėse turėjo būti žinomas asmuo. Ir štai – atsiliepė telšiškė Stasė Česnauskienė, kilusi nuo Papilės (Akmenės r.). Papasakojo iš tėvo girdėjusi apie garsią pribuvėją Repšienę, gydžiusią Pirmojo pasaulinio karo sužeistuosius ir auginusią mergaitę, kurią vėliau išleido į Ameriką pas tėvus. Sutapo ir tas faktas, kad pinigų mergaitės kelionei atsiuntė iš Amerikos moteris, kuriai senelė kažkada buvo padariusi gera. Autobiografijoje A.Wigmore pasakoja, kaip dirbo pas ūkininkus ir taupė pinigus. Tačiau įvyko pinigų reforma, ir keičiant į litus beliko menkutė sumelė, todėl siuntinys iš Amerikos sušvito kaip išganymas. Telšiškė vėliau dar kartą paskambino J.Davidonienei ir žinias papildė: ji pakalbėjusi su savo pussesere, o ši patikslinusi – Repšienė nebuvo tikra Onos senelė. Pribuvėja, visiems žinoma kaip Bobulytė, tik priėmė Kruopiuose gyvenusios moters, kuri vėliau su vyru išvyko į Ameriką, gimdymą, o kadangi vaikas tėvams nebuvo labai reikalingas, pasiryžo ją užauginti.
Onučių sąrašas iš Valstybės istorijos archyvo
Praėjusią vasarą J.Davidonienė išsiruošė į Akmenės rajoną. Važinėjo po kaimus, užsuko į Papilę ir Kruopius, surado garsiąją pribuvėją dar prisimenančių žmonių. Tiesa, vieni aiškino, kad jos sodyba stovėjusi Kalniškių, kiti – kad Dumbrių kaime. Iš tiesų ties ta vieta ėjo abiejų kaimų riba. Sodyba neišliko – ją „nušlavė” melioracija. Repšienė nugyveno ilgą amžių ir mirė apie 1957-uosius pas vaikaičius Kaliningrade. Vienas jos sūnų gyvenęs Šilutėje ir miręs bevaikis, kitas – Vilniuje, o vėliau kažkaip atsidūręs
Kaliningrade. Pasirodo, Repšienė – lenkė, baigusi gailestingųjų seserų mokyklą (iš čia jos medicinos išmanymas), įsimylėjusi caro kariuomenėje tarnavusį lietuvį Repšį ir nepabūgusi atkeliauti į jo gimtuosius kraštus (dab. Akmenės r.). Atitekėjo į užkampį mokėdama lenkų, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas, labai greitai išmoko lietuviškai ir latviškai, gydė apylinkės žmones.
J.Davidonienės paieškomis susidomėjo ir Papilės Simono Daukanto muziejaus vedėja Danutė Veisienė, ir kraštotyrininkas bei žurnalistas, Akmenės rajono laikraščio „Vienybė” redaktorius Leopoldas Rozga, rašantis apie žymius kraštiečius. Dabar reikėtų surasti gimimo metrikų aktų knygą ir nustatyti mergautinę Onos pavardę. L.Rozga jau šniukštinėjo: iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo jis gavo sąrašą visų Onų, 1909 metais gimusių Kruopių parapijoje. Iš viso tokiu vardu tais metais pakrikštytos 9 mergaitės. Gal tai pačiuose Kruopiuose gimusi Petkevičiūtė? Dar reikėtų kaip nors prieiti prie tarpukariu emigravusiųjų iš Lietuvos sąrašų. L.Rozga mano, kad „paminklas ar atminimo ženklas tai neeilinei moteriai vis dėlto turėtų stovėti Kruopiuose, nes aplinkui kaimai ištuštėję, melioracijos sunaikinti, laukų viduryje ar pamiškėje jis nieko nesakytų”.
Lietuviai ir japonas
Mergautinę Ann pavardę tikriausiai žino buvęs jos vyras Wigmore, tačiau jis atsisako bendrauti su Ann idėjų sekėjais. Pora išsiskyrė vyrui nepritarus žmonos norams aktyviai veikti visuomenėje.
Pasak J.Davidonienės, literatūroje apie A.Wigmore yra privelta netikslumų, kaip antai, kad ji buvusi daktarė, mokslininkė. Nieko panašaus. Taip pat neteisingai teigiama, kad želmenų sultis Lietuvos kaime spaudė jau jos senelė. Taip nebuvo. Tiesa, lietuvių liaudies medicina žinojo tokią stiprinamąją priemonę kaip želmenų sultys, bet A.Wigmore jas atrado savarankiškai. Ji atgaivino ir pasaulyje išpopuliarino jau primirštą sveikatinimosi būdą.
Pasaulyje garsūs trys želmenų sulčių populiarintojai. Du iš jų – lietuviai. Kurį laiką (kol susipyko) drauge su A.Wigmore Hipokrato sveikatos institute darbavosi Viktoras Kulvinskas. J.Davidonienė jį buvo susitikusi Niujorke per jo knygos „Meilės dieta” pristatymą. V.Kulvinskas gimė Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą, po karo su tėvais emigravo, baigė Konektikuto universitetą. Mitybos klausimais konsultavo JAV astronautus. Savo pašlijusią sveikatą jis pataisė vadinamuoju gyvu maistu (daigais, želmenimis ir pan.). Turi daug sekėjų jaunų žmonių, nes propaguoja gyvenimą bendruomenėmis, tantrą, sūkurinius šokius ir pan. Keletą knygų A.Wigmore ir V.Kulvinskas parašė kartu. Abu jie – holistinio (visuminio) gydymo šalininkai.
Trečiasis – japonas mokslininkas, farmacininkas Yoshihide Hagiwara (1925-2004), augęs Hirosimoje, vaikų namuose. Atkakliai siekė tikslo, įkūrė didelę vaistų firmą, bet nusivylęs cheminiais preparatais ėmė ieškoti natūralių. Jis rado būdą, kaip želmenų sultis paskleisti kuo plačiau. Paprastai šias sultis reikia išgerti ką tik išspaustas, nes naudingosios medžiagos (mikroelementai, vitaminai, enzimai) žūva gana greitai. Y.Hagiwara atrado, kaip iš sulčių pašalinti skystį, ir taip prailgino jų galiojimo laiką. Šiuo metu miežių želmenų sulčių maisto papildas yra populiariausias Japonijoje. Beje, rentgenologai jį naudoja kaip priešnuodį prieš radiaciją. Mokslininko tyrimai atskleidė, kad pačios naudingiausios yra miežių, paskui eina kviečių, avižų želmenų sultys, o po jų – lauko žolės (pvz., varputis).