Žinoma smuikininkė ir pedagogė Ilona Klusaitė įsitikinusi, kad fizinę žmogaus sveikatą lemia dvasinė būklė
Vaikystėje Iloną kamavo sąnarių skausmai, širdies negalavimai. Viskas pasibaigė, kai išoperavo anginą. Senokai persiritusi Balzako moters amžiaus slenkstį, smuikininkė patenkinta savo sveikata, kuria rūpinasi netradicinėmis priemonėmis. Gimusi ir užaugusi, kaip sakoma, ant asfalto – pačiame Kauno centre, dabar žinoma smuikininkė nė už ką nenorėtų grįžti į miestą. Mat taip susigyveno su Naugardiškės kaimo teikiamais malonumais ir jų teigiama įtaka sveikatai, kad kiek įmanydama vengia miesto, nors jame vis vien tenka praleisti daug laiko.
Tikras Ožiaragis
Nuo vienas per kitą griūvančių ant galvos darbų ir jų sukeltos įtampos Ilonai kartais pavyksta pabėgti… dviračiu. „Esu Ožiaragis, tad man patinka vienatvė. Tik būdama viena gamtoje, bėgiodama ar važinėdama dviračiu, galiu atsipalaiduoti ir tokiu būdu pasirūpinti savo dvasine sveikata, kuri, esu tuo giliai įsitikinusi, yra fizinės sveikatos pamatas”, – tvirtino Ilona. Be to, jos nuomone, dvasinė būklė turi įtakos mitybos vertei, nuo kurios taip pat priklauso mūsų fizinė sveikata.
Dviračiu Ilona važinėja tik jai vienai žinomais keliukais, kuriuose retai sutinka žmonių, gali netrikdoma apmąstyti prabėgusią dieną, jos įvykius, kažką nuspręsti. „Kartais mintyse kartoju savo pačios sukurtas eilutes, kurios panašios į trumpas maldeles. Tai ne kartą padėjo man įveikti stresą”,- sakė Ilona.
Stebuklas prisiliesti prie žemės
I.Klusaitės nuomone, žmonės patiria stresą, jaučiasi nesaugūs ne tik dėl kasdienių vagysčių, plėšimų, žmogžudysčių, apie kurias praneša žiniasklaida, bet ir dėl skandalų šalies, miesto gyvenime, įtampos darbovietėse. „Man labai liūdna, kad buvo sunaikinta „Tulpė”, „Metropolis”. Juk tai mūsų istorija. Užsienyje turistai vedžiojami į tokias vietas, o pas mus jos naikinamos. Pasigendu ir senosios „Teatro” vaistinės. Vargu ar būsimi monstrai – „Akropolis”, automobilių stovėjimo aikštelės virš žmonių galvų ir Nemuno papuoš miesto veidą”, – su apmaudu kalbėjo smuikininkė. Ji tikino, kad negali būti abejinga minėtiems ketinimams.
Šių savo išgyvenimų Ilona neslopina. Kaip ir potraukio naujiems augalams. Ir viena, ir kita ji laiko liga. Skirtumas tas, kad kapstymasis darže ar gėlyne jai teikia neapsakomą malonumą, atgaivina jėgas. „Prisiliečiu prie žemės ir jaučiu, kaip visa, kas neigiama manyje, srūva į žemę. Darže, sode ar gėlyne palieku visą dienos įtampą”, – tvirtina Ilona.
Nustebino norvegiškos vaišės
Besirūpinanti dvasios sveikata, Kauno simfoninio orkestro bei styginių kvarteto „Collegium” smuikininkė tvirtina, kad prieš koncertus nevalganti mėsos – tuomet geriau jaučiasi. „Aš linkusi į vegetarizmą – rytais verdu įvairias košes, pietums patinka daržovių sriubos, tačiau klausausi savo organizmo „pageidavimų” – jei jis nori, galiu kasdieną valgyti mėsą. Šiaip vartoju daug vaisių ir daržovių, kurias pati auginu. Labai patinka prieskoninės daržovės – jas dedu į salotas, kitus patiekalus, ruošiu arbatas”, – pasakojo Ilona.
Smuikininkę labai nustebino norvegai, mažai valgantys daržovių. Tiesa, jie vartoja daug jūros gėrybių. Ilona į tai atkreipė dėmesį neseniai pasibaigusios koncertinės kelionės metu. Smuikininkė pastebėjo nesveiką norvegų įprotį daug rūkyti, tačiau ją maloniai nustebino tai, kad oficialiose vaišėse ten retai vartojamas alkoholis. Tuo tarpu pas mus visur ir visada pavaišins vynu, tačiau užmirš pasiūlyti gaivaus gėrimo be alkoholio.
Iš šios kelionės Ilona parsivežė ir kitą malonią patirtį – Norvegijoje garso režisieriai rengiami net 11 metų. Todėl groti buvusio ansamblio ABBA dainininkų sukurtame miuzikle „Šachmatai” buvo tikras malonumas – ausis glostė minkštas garsas, kurio nebuvo per daug. „Pas mus garsą reguliuoja kas tik nori ir kaip tik nori. Dažniausiai siekiant vieno tikslo – apkurtinti klausytoją, mėgaujantis decibelų jėga, bet ne garso grožiu”, – sakė smuikininkė. – Tai jau išsikerojo kavinėse, restoranuose, automobiliuose. Net ir parduotuvėse. Mums išties dar labai toli iki norvegiškos muzikos klausymosi kultūros”.
Valgyti salotas – sveika
Smuikininkė neįsivaizduoja savo gyvenimo ne tik be dviračio, lengvo bėgimo, kapstymosi darže ar gėlyne, bet ir be vandens. „Vanduo – tai jėga. Ją labai lengva pajusti, vien žiūrint į ežerą ar klausantis upės tėkmės. Žiemą, kai negaliu mėgautis šiais garsais, vaizdais ar pasimaudyti, skubu į baseiną, nes vanduo mane stebuklingai ramina”, – tvirtino Ilona.
Pirmą kartą vandens galybę pajuto, tapusi dalyve žygio baidarėmis, į kurį pakvietė klasės draugė Zita. Ilona įsitikinusi, kad šie žygiai Lietuvos upėmis ir ežerais, nakvynė palapinėse, vakaro laužai padėjo jai ne tik atsikratyti drovumo, bet ir fiziškai sustiprėti.
Kitas malonus Ilonos užsiėmimas, stiprinantis sveikatą – salotų ruošimas. Tiesiog stebuklingomis ji vadina tas, kurias valgė Kretos saloje. Tiesa, smuikininkė jas ruošia savaip. Šioms salotoms reikės stambiai supjaustytų pomidorų ir agurkų, juostelėmis supjaustytos paprikos (geriau geltonos spalvos – gražiau atrodys salotos), juodų alyvuogių, varškės sūrio, supjaustyto nedideliais kubeliais, griežinėliais supjaustyto mėlyno svogūno. Ant šio mišinio reikia užpilti alyvuogių aliejaus, išspausti citrinos sulčių, truputį stalo garstyčių. Galima paskaninti žaliais supjaustytais šalavijo ir baziliko lapeliais. Jokios druskos ir cukraus.
Beje, Ilona kažkur skaitė, kad italių veido oda yra graži todėl, kad jos daug vartoja alyvuogių aliejaus.
Ar mėginote pamojuoti raudonam Marsui?
Visi žinome, koks atsakingas pedagogo darbas. Dirbdama Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Ilona Klusaitė tvirtina nejaučianti ypatingos įtampos. Atvirkščiai – mokiniai, net patys to nejausdami, suteikia jai daug teigiamos energijos.
„Kartą Naujųjų metų naktį mobiliuoju telefonu gavau vieno moksleivio sveikinimą, kurio niekada nepamiršiu – toks jis originalus ir kartu šiuolaikinis: „Šokinėkite ant milžiniškų laimės luitų, užlipkite ant asteroido B 612 ir mojuokite raudonam Marsui”. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, nuskaidrinančių net ir labai apniukusią sielą”, – tikino Ilona.
Anot smuikininkės, bendravimas su vaikais – ne tik atsakomybė, bet ir neišsenkantis teigiamos energijos šaltinis. Jei ši versmė staiga dėl kažkokių priežasčių išsektų, būtų sunku surasti jai lygiavertę atsvarą.
Virginija Skučaitė