Sako, kad yra trys dalykai, į kuriuos ištisos žmonijos kartos su malonumu gali žiūrėti iki begalybės, – žvaigždės, ugnis ir vanduo.
Ausiai malonus garsas ir vandens skleidžiama vėsa, perregimi vandens purslai, kuriuose žaidžia saulės zuikučiai, nepaliaujamas tekėjimas, tarsi kažkur skubanti ir besiveržianti vandens srovė ne tik nuramina sielą ir suteikia ramybės. Vandens tėkmė leidžia patirti ir svarbiausiąjį, pirmapradį sąlytį su gamtos gyvybe.
Išradėjai dėl to ir sukūrė fontanus, kad tekančiu vandeniu galima būtų grožėtis bet kurioje erdvėje, kur gyvena žmonės.
Oras šalia vandens – visada švarus, šviežias, gaivinantis ir vėsus. Visose kultūrose galima rasti teiginių, kad vanduo „išvalo”, „išgrynina”, „nuplauna” ne tik kūną, bet ir dvasią. Iš čia ta begalinė trauka būti šalia vandens.
Kiekvieną gegužę visame pasaulyje prasideda ir iki rudens šalčių tęsiasi fontanų sezonas. Klaipėdoje visi penki fontanai pradėjo veikti pirmąjį gegužės sekmadienį – per Motinos dieną.
Idėja – iš gamtos
Ko gero, kiekvienas yra pastebėjęs, kaip lengva kvėpuoti, paprasta užmiršti nuovargį ir susierzinimą, įgyti žvalumo ir tuo pat metu – ramybės, būnant arti jūros, upės ar ežero. Jau senovėje žmonės mąstė apie tai, kaip sukurti dirbtinius vandens telkinius. Daugelį ypač viliojo noras įminti tekančio vandens paslaptį.
Idėją fontanams padiktavo pati gamta. Susižavėję iš žemės natūraliai trykštančia šaltinio versme, protingi vyrai sugalvojo, kaip tą patį principą panaudoti žmogaus rankomis sukurtam vandens šaltiniui. Dar prieš mūsų erą žmonės mėgino šaltinio vandens kryptį reguliuoti apdėdami jį akmenimis ir taip sukurdami nepakartojamą krentančio vandens vaizdą.
Fontanas – vandens srovė, kylanti į viršų ar tekanti iš specialaus vamzdžio su spaudimu. Lotynų kilmės žodis „fontanas” (fons), reiškia šaltinį, versmę ar raktą. Pirmieji fontanai randami Graikijoje, Persijoje, Italijoje bei Indijoje.
Pirmieji nedideli fontanai paplito tuomet, kai žmonės sugalvojo, kad vandens srovę galima paslėpti ir reguliuoti pasinaudojant moliniais ar betoniniais (senovės romėnų išradimas) vamzdžiais.
Jau Senovės Graikijoje fontanai tapo kiekvieno didesnio miesto puošmena. Puošti mozaikomis, iškloti marmuru jie buvo derinami tai su vandens laikrodžiu, tai su lėlių teatru, kur lėlių figūras judino tinkamai nukreipta vandens srovė.
Istorikai aprašė neišlikusį fontaną su mechaniniais paukščiais, kurie linksmai giedodavo fontane tol, kol jų susibūrime netikėtai pasirodžiusi pelėda nutraukdavo linksmybes.
Krikščioniškoje alegorijoje fontano sąvoka taip pat buvo labai svarbi. Ypač didelę reikšmę turėjo vadinamasis Gyvenimo fontanas, jis buvo siejamas su atgimimu bei buvo skirtas krikštijimui. Iš istorijos apie Gyvenimo fontaną kilo ir legenda apie Jaunystės fontaną. Visi girdėjome, kad atsigėrus iš Jaunystės fontano buvo galima susigrąžinti jaunystę arba tapti nemirtingu.
Tūkstančiai litrų kasdien
Vėliau fontanų statybos vystymasis pagreitį įgijo Senovės Romoje. Čia atsirado pirmieji palyginti pigūs vamzdžiai. Juos gamindavo iš švino, kurio daug likdavo, kai būdavo perdirbama sidabro rūda.
Fontanų populiarumas buvo toks didelis, kad I mūsų eros amžiuje Romoje vienam žmogui buvo išnaudojama po 1300 litrų vandens per dieną.
Tuo laiku kiekvienas pasiturintis romėnas šalia savo namų įsirengdavo kiemelį ir baseiną su garbingiausioje vietoje įrengtu fontanu. Fontanas būdavo ir geriamojo vandens šaltinis, ir taip trokštama vėsos oazė karštą dieną.
Fontanų plitimui labai padėjo senovės graikų mechanikų išradimas – susisiekiančių indų principas, kurį naudojant galima buvo įsirengti vandens šaltinį kiekviename kieme.
Senovės fontanai tapo visų dabarties fontanų protėviais. Buvę tik akiai malonūs geriamojo vandens ir vėsos šaltiniai, ilgainiui jie tapo tokie mėgstami ir svarbūs, kad virto milžiniškų architektūrinių šedevrų svarbiausia puošmena.
Vėliau fontanų populiarumas vėl atgimė 18-19 amžiuje. Kai kurie didingi fontanai iš tų laikų yra išlikę ir mėgiami bei lankomi turistų iki šių dienų.
Kūrė ir karaliai
Bėgant laikui, fontanų formos ir veikimo principai neįtikėtinai tobulėjo ir keitėsi.
Vienas ryškiausių fontanų meno pavyzdžių – Versalio rūmų kompleksas. Šių rūmų grožio kūrimui vadovavo pats Liudvikas XIV, o jo sumanymus realybėje įgyvendino pasaulinio garso architektas Andrė Le Notras. Ryškiausias barokinių parkų šedevras – Andrė Le Notro projektuotas ir kurtas Versalio parkas (1662 – 1700) šalia Prancūzijos karalių rezidencijos iki šiol gali pasipuikuoti fantastiško grožio fontanais.
Versalio parkas išsiskiria grandioziniais vandens kanalais (išilginio kanalo ilgis 1,4 km, o skersinio – 1 km), puošniais fontanais ir skulptūromis. Šis prancūziškas stilius ilgainiui ėmė dominuoti visoje Europoje, nors kiekviena šalis ir keitė parkų bei fontanų vaizdą pagal savo supratimą.
Pamėgo daugelis
Vienu iš gražiausių Europos fontanų kompleksų iki šių dienų laikomas caro Petro I pavedimu 1714 m. sukurtas Peterhofas (Petrodvorecas), netoli Sankt Peterburgo, kuriame pagal Versalio dvaro pavyzdį buvo įrengta daugybė įspūdingų fontanų.
Fantastiškus fontanus panašiu metu kūrė ir kitų šalių meistrai. Iki šiol išlikę ir turistų mėgstami yra fontanai Šventojo Petro aikštėje Romoje, fontanų kompleksai Madride ir Barselonoje.
XIX a. ir Vilniuje buvo nemaža viešųjų šulinių, arba fontanų.
Kai kurie jų buvo tik paprasti baseinai – viešieji šuliniai, o kiti puošė miestą. Bene puošniausias, estetinę paskirtį turėjęs fontanas buvo įrengtas 1853 metais prieš generalgubernatoriaus rūmus. Miesto valdžia jam daugiausia skirdavo dėmesio, jį dažniausiai atnaujindavo. Sprendžiant iš 1871 metų fontano remonto sąmatos, fontano baseinas buvo mūrinis, ištinkuotas cementu, visas išdažytas akmens spalvos aliejiniais dažais.
Šiais laikais – į aukštį
Jau praėjusiame amžiuje atsirado keičiantys spalvas, srovės aukštį, greitį ir kryptį fontanai. Tokie fontanai keičia miestų įvaizdį, puošia įvairius renginius. Vystantis pažangioms technologijoms, nemažai išradimų yra panaudojama ir įrengiant fontanus.
Šių dienų architektūrą atspindi ne tik visuose pasaulio miestuose į dangų besistiebiantys dangoraižiai, bet ir vis aukščiau iškylanti fontanų vandens srovė. Pats aukščiausias šiuolaikinis fontanas yra JAV, Arizonoje. Šio fontano srovės aukštis siekia 160 metrų, o vandenį į viršų kelia trys siurbliai, kurių kiekvieno galia prilygsta 600 arklių jėgoms, o srovės kolonos svoris – daugiau nei aštuonios tonos.
Fontanas tam tikra prasme yra technologijos ir meno kūrinys, todėl judantys ir šviečiantys efektai kuriami kiekvienam objektui atskirai ir individualiai.
Šiuolaikiniai fontanai daugiau nenaudoja gravitacinio spaudimo jėgos vandens srovei sukelti. Dažniausiai fontanas – tai atskiras vandens rezervuaras su autonomine filtravimo ir dezinfekcine sistema. Vanduo srauto efektams tiekiamas spaudiminiais siurbliais, o apšvietimą sukelia elektriniai žibintai ar šviesolaidinės sistemos.
Puošia Palangą
Kone daugiausiai fontanų sovietinėje Lietuvoje buvo statoma Palangoje.
Pati žinomiausia kurorto fontano skulptūra – „Jūratė ir Kastytis”, kurią 1959 metais sukūrė skulptorė Nijolė Gaigalaitė. Fontanas su skulptūra įkurdintas J.Basanavičiaus gatvės gale, prie pėsčiųjų tilto į jūrą.
Viena iš senesnių, tačiau savo žavesio neprarandančių fontano skulptūrų – gracingai gulinti mergina yra prie „Alkos” poilsio namų. Meniška fontano skulptūra ir fontanas yra ir prie S. Daukanto gatvėje veikiančių poilsio namų. Kęstučio gatvėje veikia simpatiškas fontanas, kuriame gražiai išsitiesęs guli gražuolis driežas.
Mėgstamas yra ir fontanas Botanikos sode, šalia grafų Tiškevičių rūmų.
Purslai – ir uostamiestyje
Prieškariu ir Klaipėdoje tryško neišlikę senieji fontanai su cementinėmis gulbių skulptūromis, o dabar mieste nuolat veikia penki fontanai, dovanojantys puikų reginį ir vėsą karštesnėmis dienomis.
Garsiausias Klaipėdos fontanas – miesto širdyje esantis Taravos Anikės fontanas Teatro aikštėje.
Miestiečiai mėgsta ir fontanus Danės skverelyje, laivelio formos fontaną prie Meridiano, Danės krantinėje esančią Žvejo skulptūrą su fontanu, fontaną Karlskronos aikštėje,
Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė dienraščiui teigė, kad savivaldybei vieno fontano išlaikymas per metus kainuoja apie 45 tūkstančius litų, todėl miestas finansuoja tik dviejų fontanų eksploataciją.
Kitų fontanų priežiūra rūpinasi privačios bendrovės „Bega”, „Klaipėdos vanduo” bei „Klaipėdos Smeltė”.
Mieste jau seniai neveikia „Pempininkų” ir „Debreceno” fontanai, kuriems reikia kapitalinio remonto.