Produktų gausa lūžtantys prekybos centrai vilioja pirkėjus įvairiausiomis akcijomis, nuolaidomis, specialiais pasiūlymais, šūkiais, reklamomis. Stebuklingas žodis „pigiau” taupiuosius veda iš vienos parduotuvės į kitą – rinktis tikrai yra iš ko. PB nutarė pasidomėti, ar labai skiriasi kainos skirtingose prekybos vietose ir kur iš tiesų galima apsipirkti pigiau.
Eksperimento metu dienraščio korespondentai nesinaudojo nuolaidų kortelėmis, nepirko akcijos ženklais pažymėtų prekių ar baigiantis realizacijos terminui nukainuotų produktų – tos prekės nuolat keičiamos. Buvo pasirinkti kasdieniai vienodų pavadinimų, tokio pat svorio ir rūšies maisto produktai – tie, kurių kiekviename prekybos centre, turguje yra visada.
Ir juoda, ir balta
Be duonos neišsiverčiame nė vienas. Anksčiau, kai galėjome rinktis iš dviejų trijų duonos ar batonų rūšių, kainavusių visur vienodai (ne daugiau dvidešimties kapeikų), nereikėjo sukti galvos. Dabar išsirinkti pigų ir skanų duonos gaminį sudėtingiau – tarp gausios pasiūlos susigaudyti nelengva.
Tiesa, daugelis jau turi pasirinkę mėgstamiausią baltos ar juodos duonos rūšį ir perka nežiūrėdami į kainą. Kiti žiūri būtent į ją ir ieško pigios, nukainuotos duonos. Taigi, priklausomai nuo norų ir galimybių, kepalėlį duonos galima nusipirkti ir už aštuoniasdešimt centų, ir už daugiau nei keturis litus.
PB visuose prekybos centruose ieškojo ir pirko po kepalėlį juodos „Kauno” duonos ir „Kauno” ar kitos rūšies, bet panašios kokybės batoną. Centriniame turguje 800 gramų svorio „Kauno” duonos kepalą pirkome už 1,80 lito ir 500 gramų batoną – už 1,30 lito. Prekybos centre „Norfa” „Kauno” duona kainavo 1,95 lito, svėrė 950 gramų, batonas – 1,15 lito. Prekybos centre „Maxima” – 800 gramų kepalėlis juodos duonos kainavo 2,69 lito, tiek pat ir „Iki”. „Kauno” batono kaina minėtuose prekybos centruose irgi sutapo – 1,75 lito.
Duonos gaminių, bandelių pirkėjai gali įsigyti ir specializuotose prekybos vietose, turgeliuose. Norintieji gali ir išsikepti – gatavos tešlos ir miltų pasirinkimas taip pat nemenkas.
Kainos skirtingos
Dviejų kilogramų aukščiausiosios rūšies kvietinių „Malsenos” miltų pakuotė prekybos centruose „Maxima”, „Iki”, „Norfa” kainuoja vienodai – 3,19 lito. Tiek pat visur kainuoja ir kilogramas panevėžietiško cukraus – 3,19 lito. Visur yra ir kitur pagaminto bei dešimčia centų pigesnio cukraus. O štai turguje pavyko rasti Panevėžio cukraus, kainuojančio vos 2,95 lito, už kilogramą miltų prekeiviai čia prašė 2,80 lito.
Pigesnes daržoves panevėžiečiams akivaizdžiai tenka „medžioti”. Pavyzdžiui, kilogramas šviežių ilgavaisių agurkų visur kainuoja labai skirtingai, be to, jų kaina nuolat kinta. Eksperimento metu iš pažiūros panašiai atrodančių agurkų kilogramas „Iki” kainavo 5,99 lito, „Maximoje” ir „Norfoje” – litu pigiau, o turguje – vos 3,50 lito. Buvo galima rasti ir prasčiau atrodančių, bet gerokai pigesnių agurkų.
Visose prekybos vietose panašiai atrodančių didelių silkių su galvomis kilogramas kainavo: „Iki” – 4,29 lito, „Maximoje” – 4,28 lito, „Norfoje” – 4,99 lito, tik turguje kaina siekė visus 6,80 lito.
Nelyginome šviežios mėsos, kavos, saldumynų, vaisių, dešrų, dešrelių, kruopų, kitų produktų kainų: pasirinkimas didžiulis, kainos (priklausomai nuo kokybės) panašios.
Kasdieniam naudojimui reikalingą aliejų pirkėjai renkasi atsižvelgdami, matyt, ne tik į kainą, bet ir į rūšį, ir į gamintoją. Bene populiariausias – saulėgrąžų aliejus. Jį galima pirkti supilstytą po litrą, du ar net tris, yra ir pusės litro butelių. Litro talpos saulėgrąžų aliejaus butelis „Iki” kainavo 3,19 lito, „Maximoje” ir „Norfoje” – po 2,99 lito, turguje šiek tiek pigiau – 2,90 lito.
Deficito nebėra
Kiekvienoje aplankytoje prekybos vietoje pirkome septynių pavadinimų tokio pat kiekio ir rūšies produktų: duoną, batoną, miltus, cukrų, po kilogramą silkių su galvomis ir ilgavaisių agurkų, litrą saulėgražų aliejaus. Už tuos pačius pirkinius prekybos centre „Iki” mokėta 24 litai 29 centai, „Maximoje” – 23 litai 8 centai, „Norfoje” – 22 litai 45 centai, turguje – 22 litai ir 5 centai.
Kiekvienam pirkėjui, o tokiais esame visi, suteikiama anksčiau beveik neturėta teisė rinktis. Visuotinio deficito laikais pirkdavome tai, ką gaudavome, dabar – ką norime ir išgalime.
Pirkėjai, užsukę į bet kurią prekybos vietą, vis dar mokosi ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik pasiduoti reklamų vilionėms, bet skaičiuoti ir vertinti, ne tik išleisti pinigus, bet ir įsigyti reikalingas, kokybiškas ir galbūt net išties pigesnes prekes.