Klaipėdos Vaiko krizių centro socialiniai darbuotojai – nykstanti profesija. Šiame centre dirbantys žmonės gauna pačias mažiausias algas iš visų Lietuvoje veikiančių tos pačios veiklos įstaigų.
Su rizikos grupės šeimomis, kuriose yra ir psichikos ligonių, girtuoklių bei agresyvių ir amoralių asmenų, uostamiesčio Vaiko krizių centro socialinės darbuotojos, atsižvelgiant į kvalifikaciją ir darbo stažą, dirba už 700-800 litų per mėnesį.
Lankydamos šias šeimas, moterys rizikuoja ne tik savo sveikata, bet ir gyvybe, tačiau nė viena iš 16 darbuotojų nėra apdrausta nuo nelaimingų atsitikimų darbe.
Vaiko krizių centre darbuotojų kaita tapo kasdienybe. Iš įstaigos bėga ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir psichologai. Nuo įprastu tapusio reiškinio gerokai nukenčia įstaigos darbo kokybė, tiksliau – vaikai, kuriems reikia pagalbos.
Miesto valdžiai problemiškų šeimų vaikų likimas – ne pirmo svarbumo reikalas. Šį faktą akivaizdžiai iliustruoja tai, kad socialiniams darbuotojams šiemet algos ne tik nebuvo padidintos, bet dar ir sumažintos – atimtas pernai mokėtas 20 proc. priedas, kuris, beje, buvo paskirtas tik po socialinių įstaigų darbuotojų streiko. Žinia, prieš metus šios srities specialistai apsirengę juodais drabužiais atėjo tiesiai į miesto Tarybos posėdį.
Situacija uostamiestyje domisi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, kuri šio mėnesio 10 dieną kreipėsi į Klaipėdos miesto merą, prašydama atkreipti dėmesį į tai, kad socialinių darbuotojų atlyginimai uostamiestyje yra mažiausi Lietuvoje.
Ministrei taip pat nesuprantama, kodėl buvo atimti metus laiko mokėti priedai ir nesuplanuotos galimos priemokos, kurias numato pernai ministrės įsakymu patvirtintas Socialinį darbą dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas.
Tyrėsi už savo pinigus
Klaipėdos miesto Vaiko krizių centre nebeliko vyrų. Visos socialinės darbuotojos – moterys.
„O kaip kitaip – ar vyras gali išlaikyti šeimą iš 700 litų algos?” – paaiškina laikinai centro direktorės pareigas einanti Lijana Paulauskienė.
Nuo šių metų pradžios iš darbo išėjo 5 socialiniai darbuotojai, iš pareigų pasitraukė ir centro vadovė. Pernai su įstaiga atsisveikino 7 darbuotojai. Visų išėjimų priežastis ta pati – per mažas atlyginimas.
Jau dabar L. Paulauskienė suką galvą, kur rasti pamainą laikinosios paramos grupės virėjai, kuri ketina išeiti atostogų. Virėja į rankas, atskaičius mokesčius, kas mėnesį gauna 585 litus. Ta pati bėda ir su vieninteliu vairuotoju, kurio atlyginimas – 493 litai.
Prieš mėnesį į incidentą patekusi viena socialinė darbuotoja neatlaikė įtampos ir parašė pareiškimą. Lankantis vienoje iš šeimų, ji buvo sužalota agresyvaus vaiko patėvio.
Išsigandusi klaipėdietė už savo pinigus darėsi medicininius tyrimus, kurie turėjo parodyti, ar incidento metu ji nebuvo užkrėsta tokiais virusais, kaip hepatito ar ŽIV.
Konfliktas, mažas atlyginimas ir patirtas smurtas tapo priežastimis, dėl kurių moteris išėjo iš darbo.
L. Paulauskienės teigimu, apdrausti nuo panašių incidentų savo darbuotojų centras neturi galimybės, o miesto valdžia kasmet šią problemą įtraukianti į „strateginius planus”, tuo ir apsiriboja.
Laiko tik pašaukimas
Vaiko krizių centras atlieka tris funkcijas: dirba su problemiškomis šeimomis – tikrina, ar vaikams sudarytos tinkamos sąlygos gyventi namuose, ar tėvai turi nuolatinius darbus ir t.t.; atlieka socialinį ir prevencinį darbą mieste; suteikia laikiną prieglobstį be tėvų globos likusiems vaikams laikinojoje paramos grupėje.
Rasti kontaktą su problemiškų šeimų nariais – titaniška užduotis, ypač, kai socialiniai darbuotojai nuolat keičiasi.
Centre dirbančios 16 socialinių darbuotojų savo darbą vadina idėjiniu ir dirba tik todėl, kad mano turinčios tam pašaukimą.
„Esam mamos ir puikiai žinom, kaip vaikams reikalinga tėvų meilė ir dėmesys. Mūsų darbe būna ir pakilimų ir atlydžių. Pergalė – kai nors vienas iš keliolikos šeimų narių susiranda darbą arba bando gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, pralaimėjimas – kai tų žmonių pastangos nueina šuniui ant uodegos. Viską mato vaikai – dėl jų stengiamės. Bendravimas su jais užpildo dėmesio, kurio jie negauna savo šeimose, spragas”, – atvirai apie savo kasdienybę pasakojo trys centro darbuotojos – Jolanta, Oksana ir Ingrida.
Dėkoja savo vyrams
Kiekvieno apsilankymo šeimose metu šios moterys tikina susiduriančios su paradoksaliomis situacijomis – kai kurie jų „klientai”, priskirti problemiškų šeimų grupei, finansiškai gyvena geriau už jas pačias.
Pavyzdžiui, ne vienas iš jų yra prisipažinęs, kad dirbdamas prekybos centre gauna 1500 litų atlyginimą per mėnesį, arba šluodamas rytais privačią teritoriją į namus kas mėnesį parsineša po tūkstantį litų.
Mėgstama veikla iš pašaukimo moterys gali užsiimti tik savo vyrų dėka – jie išlaiko šeimas ir dėl varganų kelių šimtų litų savo antroms pusėms nepriekaištauja.
„Žinokit, darbas iš idėjos apkarsta, kai gurgia tuščias pilvas. Iš mūsų algos neįmanoma net vienam pragyventi, ką jau ten apie šeimos išlaikymą kalbėti”, – mosteli ranka Oksana Ušparaitė.
Reikalavimai aukšti
Įstatymai iš socialinių darbuotojų reikalauja daug – tam, kad žmogus gautų etatą Vaiko krizių centre, reikalingas aukštasis išsilavinimas, darbo kompiuteriu įgūdžiai, komunikabilumas, panašaus darbo patirtis, sugebėjimas valdyti stresines situacijas.
Ir to nepakanka – būsimų darbuotojų laukia pokalbis su darbdaviu, kuris ir nusprendžia ar pretendentas tinkamas veiklai, reikalaujančiai dar ir psichologinių žinių.
Šiuo metu 8 uostamiesčio Vaiko krizių centro darbuotojų etatai apmokami iš miesto biudžeto, dar 8-iems lėšų skyrė valstybė.
„Absurdas dar ir tas, kad susidarė žirklės – iš miesto biudžeto išlaikomi žmonės uždirba 816 litų per mėnesį, o tokį patį darbą atliekantys darbuotojai, kurių algos mokamos iš valstybės biudžeto, „į rankas” gauna 720 litų. Kaip paaiškinti žmonėms skirtumą? Dirba vienodai, o gauna skirtingai. Prisigalvojame visokių tradicijų darbe, kad tik kaip nors žmones motyvuotume – skatiname bendravimą, organizuojame pasisėdėjimus. Pavyzdžiui, vasarą prasideda reidai mieste, tai vairuotojui už papildomas darbo valandas atsilyginame laisvomis valandomis, nes mokėti nėra iš ko”, – pasakoja L. Paulauskienė.
Laikinai direktorės pareigas einanti moteris konkurse į nuolatinės centro vadovės pareigas nepretenduos. Ir ne tik todėl, kad tektų išsilaikyti kvalifikacijos skirtumus. Be tiesioginio darbo, vadovui tenka tvarkyti šūsnis dokumentų, mat Lietuvoje vyksta socialinės srities reforma.
Ar Klaipėdos Vaiko krizių centras turės nuolatinį vadovą, – neaišku. L. Paulauskienė sakė negirdėjusi, kad planuojamame rengti konkurse kas nors ketintų dalyvauti.
Ne miesto reikalas?
Ne miesto, o valstybės politikų reikėtų klausinėti, kodėl vaikai nepatenka į šalies prioritetų sąrašą – maždaug taip dienraščiui aiškino Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinio departamento vadovė Nijolė Laužikienė.
Visgi yra ne visai taip. Vaiko krizių centras – biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš miesto biudžeto. Padidinti titanišką darbą dirbančių žmonių algas būtų galima didinant mokos fondo lėšas. Tačiau tokiu atveju, anot N. Laužikienės, būtų nuskriaustas kažkas kitas. Štai čia ir paaiškėja uostamiesčio valdžios prioritetai – „kažkas kitas” už smurtą namuose patiriančius vaikus Klaipėdos valdžiai yra svarbiau.
Į klausimą, ar miesto politikai negalėtų motyvuoti centro darbuotojų rasdami būdą apdrausti jų gyvybes ar sveikatą, Socialinio departamento vadovė atsakė pirmą kartą girdinti, kad egzistuoja tokia problema.
Pokalbis su valdininke ilgai netruko – N. Laužikienę patrukdėme netinkamu laiku.
„Ir iš viso paskambinote ne laiku – kabinetas pilnas žmonių”, – telefono ragelį padėjo Socialinio departamento vadovė.
Kaune uždirba daugiau
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakyme „Vakarų ekspresui” rašoma, kad 2005 metais socialinių darbuotojų atlyginimai buvo padidinti 20 procentų, 2006 metų pabaigoje – taip pat 20 procentų.
Taip pat rašoma, kad „jūsų minimas Vaiko krizių centras yra Savivaldybės biudžetinė įstaiga, todėl ją finansuoja būtent steigėjas – Savivaldybė”.
Pernai SADM patvirtintoje tvarkoje, kurios uostamiesčio Savivaldybė nepaiso, socialinių darbuotojų darbo užmokestis siejamas su įstaigų darbo pobūdžiu, jų dydžiu, darbuotojų darbo stažu, išsilavinimu bei įgyta kvalifikacine kategorija.
Pavyzdžiui, įgijusiems socialinio darbuotojo socialinę kategoriją nustatyti atlyginimo koeficientai yra nuo 6,2 iki 13,2 (vidutiniškai tai sudaro 1115 litų), vyresnio socialinio darbuotojo – nuo 6,5 iki 13,7 (vidutiniškai 1162 litų).
SADM duomenimis šiuo metu socialinio darbuotojo su aukštuoju išsilavinimu atlyginimas jau yra 10,5 koeficiento – 1207 litai.
Beje, priedams ir priemokoms gali būti skiriama iki 100 proc. darbuotojui nustatyto tarnybinio atlyginimo dydžio.
Ir dar – iš Kauno miesto biudžeto išlaikomos analogiškos tarnybos „Pastogė” socialinių darbuotojų atlyginimo vidurkis siekia beveik tūkstantį litų. „Pastogės” direktoriaus Ričardo Kukausko teigimu, darbuotojams algos buvo padidintos Kauno valdžios sprendimu.