Prieš savaitę Tėvynės sąjunga paskelbė „Rusijos sulaikymo strategiją” arba „Rusijos įtakos Lietuvoje mažinimo planą”. Šis išsamus dokumentas pateikia plačią padėties analizę ir siūlo būdų, kaip neutralizuoti Rusijos keliamą grėsmę.
Jei prieš keletą metų tokie dokumentai būtų išvydę dienos šviesą, pašaipūnų choras bemat pragystų apie rusofobiją.
Pastarųjų metų įvykiai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje patvirtino, kad Rusijos grėsmė yra ne išgalvotas baubas, o realija, su kuria turime išmokti gyventi. Tik užsimiršęs naivuolis gali ją neigti, tad kyla klausimas apie jos neutralizavimo būdus.
Vertėtų pridurti, kad Tėvynės sąjunga yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, nuosekliai deklaruojanti siekį, kad Lietuva maksimaliai būtų nepriklausoma nuo Rusijos įtakos. Dabar pateiktas ir planas, kaip tą įtaką sušvelninti.
Žiniasklaidoje didžiausio atgarsio kol kas yra sulaukęs 35 punktas, kuriame siūloma analizuoti: „Koks prezidento rinkimo būdas – tiesioginis ar renkant Seime – labiau leistų amortizuoti Rusijos įtaką?” Būtų neteisinga šį dokumentą apriboti vien diskusija dėl šios anaiptol ne svarbiausios jo temos.
Be įprastų politinių samprotavimų temų (energetika, politikos korupcija, partijų finansavimas), prabylama apie reiškinį, kuris turėtų kelti susirūpinimą tiek atsakingoms valstybės institucijoms, tiek visuomeninėms organizacijoms. „Strategijoje” tai apibrėžta kaip stiprėjanti Rusijos propagandinė kultūrinė invazija.
Kad suvoktume, koks tai pavojus, pakanka prisiminti pirmosios nepriklausomybės laikus, kai SSRS ambasada vykdė aktyvią kultūrinę veiklą, organizavo parodas, susitikimus, keliones į Sovietų Rusiją. Kitaip tariant, būrė kairiąją inteligentiją, kuri atėjus laikui mums atvežė Stalino Konstituciją.
Žinoma, laikai pasikeitė ir kiekvienam suprantama, kad rusų baletas, teatras, klasikinė muzika, visa aukštoji kultūra grėsmės nekelia. Vien jau dėl to, kad mūsų kultūros veikėjai šalies gyvenime pagados nedaro.
Tačiau daugiausia įtakos kiekvienam žmogui galima padaryti per kiekvienuose namuose esančią stačiakampę (neretai ne vieną) dėžutę. Televizija Lietuvoje vienareikšmiškai tebėra įtakingiausia jėga. Užtenka žvilgtelėti į komercinių televizijų tinklelius, kad įsitikintum, jog rusiška TV produkcija yra paklausi. Į Lietuvą užsukęs užsienietis, netyčia pačiu žiūrimiausiu laiku įsijungęs televizorių, turėtų pamanyti, kad šiame krašte gyvena itin daug rusakalbių.
Menkaverčiai serialai, realybės ir pokalbių šou, sovietiniai filmai (tikrai ne Tarkovskio, Sokurovo ar Abuladzės) yra tapę mūsų televizijų kasdienybe. Nemanykime, kad tai tik nekaltos pramogos. Juk per jas brukami vaizdiniai apie laimę, galią, aplinkinį pasaulį.
Štai vienoje rusiškoje laidoje apie paranormalius reiškinius buvo rimtai teigiama, kad Vladimiras Putinas yra asmenybė, apdovanota ypatingomis galiomis valdyti minias…
Maža to, kabelinių ir palydovinių TV programų paketuose apie 30-40 proc. programų yra transliuojamos rusų kalba. Retransliuojami rusų kanalai yra populiarūs tarp gyventojų ir žiūrimesni nei nacionaliniai. Viena vertus, didelei gyventojai daliai rusų kalba tebėra vienintelė užsienio kalba, antra vertus, tai lemia ir tokie veiksniai kaip gera rusiškos TV produkcijos kokybė.
Galima kalbėti, kad vartotojas turi pasirinkimą, bet abejoju, ar paprastas mūsų žiūrovas renkasi CNN, o ne RTR naujienų laidas.
Visi mus pasiekiantys rusiški kanalai yra valdžios kontroliuojami. Tad kalbėti apie objektyvią informavimo sistemą neverta. Žinoma, lieka tikėtis, kad mūsų žiūrovas nekvailas ir atsirinks, bet čia kalbame apie praprususį TV vartotoją. Dabar informavimo, viešųjų ryšių technologijos yra smarkiai pažengusios į priekį, tad skirti grūdus nuo pelų dažniausiai sugeba tik įgudusi akis.
Blogiausia, kad priešnuodžių nuo šio užkrato nėra – kritinis mąstymas išugdomas per daugelį metų. Todėl Tėvynės sąjungos dokumente ir raginama „puoselėti kitokios žiniasklaidos paklausą”. Tačiau pirmiausia turime pajusti jos poreikį. Kol to nebus, viskas ir liks tik deklaracijos.