Sunkią negalią turinčią dukrą auginanti vilnietė Dalia Mikalauskaitė patyrė, kad kol kas įstatymų numatytas teises tenka plėšte išplėšti. Dėl normalių savo dukters ir jos likimo draugų mokymosi galimybių kovojanti moteris teigia susidūrusi su visišku sostinės valdininkų neveiksnumu.
Dešimtmetė Dalios Mikalauskaitės dukra Faustina šiemet baigs sostinės „Medeinos” pradinės mokyklos lavinamąją klasę. Tokios klasės, kuriose paprastai mokosi po 4-6 vaikus, steigiamos sunkiausią kompleksinę negalią – įvairių judėjimo ir suvokimo sutrikimų turintiems vaikams. Su jais čia dirbama individualiai, vienų mokslo metų kursas čia gali trukti porą trejetą metų.
Patekti į vienintelę sostinėje „Medeinos” pradinę mokyklą, kur yra lavinamoji klasė, taip pat buvo nelengva, nes ji jau buvo perpildyta. Laimė, administracija atsižvelgė į motinos susirūpinimą, kad priešingu atveju dukters tiesiog nebus kur dėti. D.Mikalauskaitė pasakojo, kad jos Faustina mielai lanko šią mokyklą, puikiai jaučiasi panašių į save vaikų draugijoje. „Ar galima iš jų atimti tokį džiaugsmą?” – klausė D.Mikalauskaitė. Dar prieš metus ji patyrė, kad po pradinės mokyklos baigimo rasti tokiems vaikams tinkamą vietą toliau mokytis itin sunku. Kartu su kitos pernai „Medeinos” mokyklą baigusios mergaitės mama ji apvažiavo keturias sostinės mokyklas, turinčias klases tokiems vaikams, tačiau vietos būsimai penktokei nerado. Dabar mergaitė mokosi Alytuje.
Po pradinės – nors į gatvę
Šiemet „Medeinos” lavinamąją klasę baigia keturi neįgalūs vaikai. „O tada – nors į gatvę”, – padėtį apibūdino moteris. Įvairiose Vilniaus mokyklose sukurtos specialiosios klasės skirtos lengvesnės negalios vaikams. Vienintelėje „Versmės” bendrojo lavinimo mokykloje, kurios lavinamojoje klasėje neįgalieji mokosi nuo pirmos iki devintos klasės, vietų paprasčiausiai nėra. Mokslai specialiosiose ugdymo įstaigose motinai neatrodo tinkamiausi. „Neįgalių žmonių integracija, apie kurią dabar tiek daug šnekama, yra nieko verta, jei jie vis tiek izoliuoti nuo kitų kaip sovietmečiu”, – teigė moteris. Dar blogesnis variantas – palikti vaiką tarp keturių namų sienų. „Tarsi kokį baldą, be jokio bendravimo su panašiais į save”, – samprotavo nusivylusi mama.
Kreipėsi į valdžią
Ieškodama išeities moteris pradėjo varstyti valdininkų duris. Prieš porą metų, surinkus „Medeinos” lavinamosios klasės vaikų tėvų parašus, jai pavyko iškovoti, kad vaikai į mokyklą ir iš jos būtų vežiojami nemokamai. Apie tai, kad ši galimybė numatyta dar 1998 metais priimtame Specialaus ugdymo įstatyme, tėvų niekas neinformavo. Apie tai sužinota tik pasidomėjus kitų mokyklų patirtimi.
„Ar nebuvo galima šią paslaugą mūsų vaikams pasiūlyti vos atėjus į pirmą klasę? Tik įpusėjus antriems mokslo metams tai pavyko pramušti”, – piktinosi pašnekovė. „Nesu iš verkšlenančiųjų, veikiau iš kovojančiųjų. Labai apmaudu, kad į mūsų vaikų poreikius žvelgiama abejingai, sprendžiant jų problemas trūksta paprasčiausios kompetencijos, o įstatymų numatytas teises tenka plėšte išplėšti. Normaliame demokratiniame pasaulyje pati valstybė turėtų siūlyti paslaugas”, – įsitikinusi D.Mikalauskaitė.
Rūpindamasi šiemet „Medeinos” pradinę mokyklą baigiančių „lavinamukų” ateitimi ji vėl susidūrė su formaliu valdininkų požiūriu. Moters suburti tėvai dar pernai surašė raštą švietimo ir mokslo ministrei, Vilniaus merui, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriui bei Švietimo skyriaus vedėjui. Prašyta sudaryti sąlygas ir užtikrinti visų „Medeinos” pradinės mokyklos lavinamųjų klasių vaikų mokymosi tęstinumą, įrengti lavinamąją klasę, atitinkančią vaikų specialiuosius poreikius ir jų užimtumą bei ugdymą. Neįgalūs vaikai turi gabumų piešti, lipdyti iš molio, daryti įvairius darbelius.
Tėvų nuomone, viena iš priežasčių, dėl kurių trūksta lavinamųjų klasių – ydinga atlyginimų sistema. „Šiuo metu už darbą tiek specialiojoje, tiek lavinamojoje klasėje mokamas vienodas darbo užmokestis. Tačiau lavinamojoje klasėje ir specialiojo pedagogo, ir jo asistento darbo krūvis yra kur kas didesnis ir sąlygos sudėtingesnės. Prašome atsižvelgti į gyvenimo tikrovės padiktuotus mūsų pastebėjimus ir pritaikius Švietimo įstatymo 72 straipsnį ištaisyti šias švietimo sistemos spragas”, – rašė tėvai švietimo pareigūnams adresuotame laiške.
Raštų maratonas
Iš valdininkų atsakymų D.Mikalauskaitė suprato, kad tėvų pateikta informacija jiems buvusi naujiena. Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus Alvydo Puodžiuko atsakyme pirštu durta į sostinės savivaldybę, kuri yra mokyklų steigėja ir turėtų užtikrinti pareiškime minimos klasės mokinių ugdymo tęstinumą. Vilniaus savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Julius Skestenis pripažino, kad tokios klasės iš tiesų reikia, bei informavo, kad nuo 2007 metų rugsėjo 1 d. naują lavinamąją klasę numatoma steigti Vilniaus „Spindulio” pagrindinėje mokykloje.
Tuo metu D.Mikalauskaitė teigė, kad šioje mokykloje buvusios sąlygos visiškai neatitiko sunkią kompleksinę negalią turinčių vaikų poreikių: siūlomos patalpos – ne pirmame aukšte, be to, mokykla net neturėjo specialiojo pedagogo. Tėvai patys susižinojo, kad sostinės Žygimanto Augusto pagrindinę mokyklą šiemet baigia specialiosios klasės dešimtokai. Pavyko susitarti, kad nauja lavinamoji klasė būtų steigiama šioje kvalifikuotus pedagogus turinčioje įstaigoje.
Tačiau nerimas, kad valdininkai ir vėl atsainiai pažvelgs į būsimos klasės steigimą, ji liks neaprūpinta specialia įranga, išliko. Tėvai dar kartą kreipėsi į sostinės savivaldybės Švietimo skyrių. Jų rašte smulkiai išvardyta, kokius darbus reikia atlikti, kad kompleksinių sutrikimų turintys vaikai galėtų visavertiškai įsilieti į visuomenės gyvenimą. D.Mikalauskaitė teigė, kad lėšos neformaliam vaikų ugdymui iš tiesų numatytos, tačiau Vilniaus savivaldybė paprasčiausiai patingėjo kreiptis į Finansų ministeriją, kad jas gautų.
Pilietinis reikalas
Daugiau vilties, kad neįgaliesiems skirta klasė bus tinkamai įrengta, radosi tik po vizito pas premjero patarėją socialiniais klausimais Giedrę Purvaneckienę. Anot D.Mikalauskaitės, kai pabaksnota iš aukščiau, pagaliau pajudėjo ir sostinės valdžia bei Švietimo ir mokslo ministerija. Savivaldybės Kultūros, Švietimo ir sporto departamento direktorius Algimantas Šventickas paprašė ŠMM tarpininkauti, kad tėvų išvardytiems neįgaliųjų poreikiams užtikrinti būtų skirta beveik 71 tūkst. litų. Ministrė Roma Žakaitienė kreipėsi į Finansų ministeriją, kad šie pinigai būtų skirti iš Valstybės rezervo.
„Tai tik parodė, kad savivaldybė, net ir iš anksto žinojusi apie mūsų prašymą aprūpinti klasę būtina įranga, šioms reikmėms savo biudžete nenumatė nė lito”, – komentavo D.Mikalauskaitė.
Vis dėlto minėta suma kol kas liko tik popieriuose. Be to, LŽ pašnekovė teigė sužinojusi, kad ateinančiais mokslo metais nemokamas Žygimanto Augusto mokyklos „lavinamukų” vežiojimas nenumatytas.
„Baisu, kad dėl valdininkų aplaidumo mūsų vaikams liks numesta tik patalpa. Mano patirtis parodė, kad visos kalbos apie neįgaliųjų integraciją tėra vien žodžiai. Žemesnioji valdžia tarnauja tik aukštesniajai, o ne žmogui. Daugybė lėšų metama valdininkijai, pristeigiama įvairiausių tarnybų, o grąžos visuomenei nėra. Rūpinimosi neįgaliaisiais našta kaip gulė, taip gula ant tėvų pečių”, – karčių žodžių negailėjo pašnekovė. Dabar rūpestis neįgaliųjų mokymosi reikalais jai yra tapęs ne tik asmeniniu, bet ir pilietiniu reikalu.
Tikino, kad vietų yra
Kad valdžios dažnai nematomų neįgalių moksleivių yra nemažai, rodo ŠMM duomenys. 2006-2007 mokslo metais Lietuvoje namie buvo mokomi 47 mokiniai, ilgiau nei 12 mėnesių – 528 mokiniai (ne tik specialiųjų poreikių). Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose iš viso buvo 534 lavinamosios klasės, kuriose mokėsi 2178 specialiųjų poreikių mokiniai, ir 563 specialiosios klasės, kuriose mokėsi 3632 mokiniai. Vilniaus m. savivaldybės mokyklose, tarp jų ir specialiosiose, buvo 26 lavinamosios klasės, kur mokėsi 140 mokinių; 42 specialiosiose klasėse mokėsi 193 mokiniai.
Vilniaus savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Jovita Ponomariovienė LŽ sakė, kad teigti, jog sunkią negalią turintys vaikai neturi kur mokytis, negalima. Šiemet atlikta studija esą parodė, kad eilių norint patekti į specialiąsias klases ar mokyklas nėra. „Visų norinčiųjų mokytis prašymai yra patenkinami, kiekvienas vaikas gali patekti į pageidaujamą klasę”, – tikino J.Ponomariovienė. Pasak jos, ir specialiosios ugdymo įstaigos, kurių Vilniuje dvi, turi geras mokymosi sąlygas. „Aktualia vadinčiau kitataučių vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, mokymo problemą. Politikams pritarus norėtume steigti klasę lenkų tautybės specialių poreikių vaikams”, – sakė J.Ponomariovienė.
Reikia didesnės įvairovės
Vis dėlto Vilniaus pedagoginės-psichologinės tarnybos vyr. psichologė Vilma Vaišnienė teigė pastebėjusi, kad sutarimo, kaip spręsti neįgaliųjų mokymosi problemas, labai trūksta: ne visada suvokiama šio reikalo svarba, vangiai perimamos naujos idėjos. „Turėtų būti daug didesnė mokymosi būdų įvairovė bei galimybė rinktis”, – įsitikinusi V.Vaišnienė. Anot jos, tikrojo vaikų su specialiaisiais poreikiais ugdymo labai dažnai nėra. „Jei protiškai atsilikęs ar epilepsija sergantis vaikas sėdi vienoje klasėje su sveikais vaikais ir gauna tik logopedo pagalbą, nei ugdymui, nei integracijai tai nieko gero neduoda. Juolab jei klasėje mokosi apie 30 mokinių”, – sakė LŽ pašnekovė.
Lyg lašas jūroje
Patirtis parodė, kad neretai padėtį pakeisti į gera pavyksta tik iniciatyvių tėvų dėka, kurie kartu su mokymo įstaigomis pagaliau įtikina valdininkus, jog reikia ir kitokios kokybės paslaugų. Specialiųjų klasių neįgaliems vaikams poreikį kadaise teko ilgai įrodinėti ir sostinės „Medeinos” bei „Versmės” mokyklų vadovams. Prireikė ne vienų metų, kad būtų įkurta speciali klasė vaikams su žymiais elgesio sutrikimais Šeškinės pradinėje mokykloje.
Manoma, kad menką valdininkų suinteresuotumą lemia ir specialiųjų poreikių mokinių „brangumas”. Pavyzdžiui, lavinamosios klasės mokinio krepšelis yra 3,3 karto didesnis nei bendrosios klasės mokinio, daug kainuoja ir lavinamosios klasės įranga.
Praktika, kai įstatymas išleidžiamas, bet neskiriama finansavimo, Lietuvoje įprasta. Be to, daug kur, ypač sostinėje, sunku rasti kvalifikuotų specialiųjų pedagogų. Gal tik Šiauliuose, kur tokie specialistai rengiami, kiek geresnė padėtis: kai kuriose mokyklose dirba net po du specialiuosius pedagogus. Tuo metu vilniečiai giriasi turėdami varganą pusę etato. Teigiama, kad problemos mastą sostinėje lemia ir tai, kad daug mokinių turinčiame mieste mažo būrelio neįgalių vaikų bėdos atrodo lyg lašas jūroje.