Alexandra – fatališka moteris iš Šilutės

Šį šeštadienį Hamburge atsiras dar viena gija, siejanti šią Vokietijos šiaurės sostinę su Lietuva: gatvė palei Elbę bus pavadinta Šilutėje gimusios garsios vokiečių dainininkės Alexandros vardu, minint jos 65-ąsias gimimo metines.

Ši staiga išgarsėjusi ir jauna tragiškai žuvusi dainininkė – iš Šilutės kilusi Doris Treitz, kurios gyslomis tekėjo lietuviškas, vokiškas, rusiškas, ispaniškas kraujas. Tas kraujas pulsuoja ir jos dainose, kurias ji dainavo daugeliu Europos kalbų.

Talentas muzikai ir dailei

Gimusi 1942-aisiais, iš Lietuvos Doris kartu su tėvais ir seserimis pasitraukė vos dvejų metų. Tie dveji vaikystės metai vėliau ne kartą sugrįš Alexandros dainose ryškiomis spalvomis ir nostalgiškomis melodijomis.

Dramatiškos Doris šeimos kelionės baigėsi Kylyje, čia anksti pasireiškė Doris muzikiniai gabumai. Ji lankė muzikos mokyklą, dainavo bažnyčios chore. Dešimtoj klasėj ji metė gimnaziją, pradėjo grafikos studijas, kurias taip pat greitai nutraukė. Dailė jai sekėsi neblogai – už parduotus paveikslus nusipirko pirmąją gitarą.

1961 metais ji išvyko į Hamburgą studijuoti konservatorijoje operinio dainavimo, bet nebaigė nė pirmo kurso – nepatiko dainuoti jai neįprastu aukštu balsu. Metusi konservatoriją, uždarbiavo dainuodama su gitara Hamburgo klubuose įvairiom kalbom tuo metu populiarėjančius šansonus ir liaudies dainas. 1962-aisiais Doris dalyvavo „Mis Vokietija” konkurse ir užėmė 9 vietą.

Žaibiškas kelias į žvaigždes

Hamburgo rusiškame restorane Doris susipažino su trisdešimčia metų vyresniu emigrantu Nikolajum Nefedovu, su kuriuo išvažiavo į Ameriką, vėliau pagimdė nuo jo sūnų Aleksandrą – iš jo vardo vėliau atsirado ir sceninis Doris vardas – Alexandra. Po poros metų jos santuoka su Nikolajumi iširo.

Po skyrybų Doris išvyko į Andalūziją ir penkias savaites gyveno čigonų tabore. Grįžusi į Hamburgą, mokėsi aktorystės, grojo klubuose, kol ją pastebėjo žymus prodiuseris Fredas Weyrichas. Atėjusi pas Weyerichą, Doris nesustodama grojo ir dainavo keturias valandas. Po šio susitikimo buvo pasirašytas penkerių metų kontraktas, žadantis Doris padaryti žvaigždę.

Doris kelias į žvaigždes buvo žaibiškas, ji greitai pelnė sėkmę, pradėjo leisti plokšteles, gastroliavo po Vokietiją, kitas šalis. Atsidūrusi muzikos verslo viršūnėje, Doris rašė dainas kartu su garsiaisiais Salvatore Adamo, Udo Jurgensu, koncertavo su Yves Montand, dalyvavo daugybėje radijo ir televizijos laidų, pelnė įvairių prizų.

Nuovargis ir paslaptinga žūtis

Tačiau sėkmės valandas keičia nuovargis ir išsekimas, nes gastrolių, įrašų ir interviu grafikas nepalieka laiko poilsiui ir šeimai. Atsiranda ir konfliktų su prodiuseriais, muzikos leidėjais – nes šie nori, kad Alexandra dainuotų komerciškai sėkmingus šlagerius, o pati dainininkė nori dainuoti lyriškas, melancholiškas balades, romansus, sudėtingesnio pobūdžio kūrinius.

Be to, dainininkė įklimpsta į dramatišką meilės istoriją su prancūzu, vedybų aferistu ir bigamistu Pierre Lafaire, po kurios praranda pasitikėjimą žmonėmis ir jaunatvišką nerūpestingumą.

Išsekusi po sunkaus sezono, 1967-ųjų vasarą ji su sūnumi ir motina vyksta ilsėtis į Sylto salą Šiaurės jūroje, ir šioje kelionėje prie automobilio vairo žūsta kartu su motina, sūnus per šį susidūrimą nenukenčia.

Paskutinių Doris gyvenimo mėnesių ir jos žūties istorija iki šiol apipinta įvairiomis spėlionėmis. Prieš mirtį Doris apdraudė savo gyvybę, parašė testamentą, sumokėjo už sūnaus vietą internate dvejiems metams į priekį, kelionės metu ji buvo užsukusi į servisą dėl automobilio gedimų, tačiau meistrai neturėję laiko rimčiau apžiūrėti automobilį….

Dainos Europai

Iki šiol neblėsta ir Doris-Alexandros šlovė: veikia jos vardo draugijos, keletas interneto tinklalapių, rengiami atminimo koncertai, dienos šviesą išvysta nauji filmai ir publikacijos. Įamžintas jos atminimas ir gimtojoje Šilutėje, kurioje lankėsi Alexandros gerbėjai iš Vokietijos bei kitų šalių.

Žinomos, mėgstamos ir Alexandros dainos – ir ne tik tarp jos kartos žmonių. Šios dainos gražiai sujungia įvairių Europos šalių muzikos tradicijas.

Simboliška, kad paskutinė – kartu su Salvatore Adamo parašyta – Alexandros daina „Vaikystės metai” skirta gimtajai Šilutei. Deja, šios dainos sudainuoti ji nespėjo.

„Šie vaikystės metai jau seniai priklauso praeičiai – tokie mieli ir artimi. Miško pakrašty žydėjo raudona aguona, išskriejusi su vasaros vėju, tačiau jos žydėjimas liko” – paskutinės šios nepadainuotos dainos eilutės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , .

1 atsiliepimas į "Alexandra – fatališka moteris iš Šilutės"

  1. Dalia N

    Jos daina ‘Mein Freund der Baum”, atliekama su simfoniniu orkestru, tai kažkas fantastiško!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.