Italų leidėjai tebesitiki surasti lietuvių rašytoją, apie kurį anksčiau ar vėliau garsiai sušnektų Italijos skaitytojai. Nemažai vilčių dedama į Saulių Tomą Kondrotą. Šiek tiek – į Giedrą Radvilavičiūtę. Vertėjas Pietro U.Dini apgailestavo, kad tarp Turino knygų mugės svečių nebuvo Tomo Venclovos.
Pirmadienį pasibaigusi jubiliejinė, dvidešimtoji, Turino knygų mugė patvirtino rengėjų lūkesčius – tikrai sutraukė apie tris šimtus tūkst. lankytojų. Italų leidėjų pajamos už parduotas knygas – penki mln. eurų, bendra mugės apyvarta – apie penkiasdešimt milijonų. Kaip išmatuoti mugės naudą Lietuvai? Turbūt ne pinigais, gautais už parduotas knygas, atsivežtas iš Lietuvos. Šalies vardas rodėsi italų žiniasklaidoje, tiesa, vietomis šmėkščiojo ir seni stereotipai, tarkim, kad Lietuva – labai tolimas kraštas. Išdalyta daugybė informacinės medžiagos, leidinukų apie mūsų istoriją, archajišką kalbą, tačiau aktualios turistams skirtos medžiagos pristigo. Gal todėl taip domėtasi leidiniu „Barokas Lietuvoje” – kad jis buvo panašiausias į gidą po šalį.
Kaip mus matė italai
Rašytojas Diego Marana, dalyvavęs pristatant Birutės Žindžiūtės-Michelini „Grammatica della lingua lituana” („Lietuvių kalbos gramatika”), sakė, kad prieš keletą dešimtmečių Arvydas Sabonis italams buvo rusas. Šiandien – jau nebe. Kaip mus bėgant amžiams matė italai (nuo XVI a. iki mūsų dienų), rašoma profesoriaus P.U.Dini knygoje „L’anello lituano” („Lietuvos žiedas”). Klysta manantieji, kad praėjusiais amžiais Italijoje apie Lietuvą nieko nebuvo rašyta. Dar daug medžiagos glūdi archyvuose, todėl profesorius P.U.Dini nepamiršta paraginti savo studentų, besimokančių lietuvių kalbos, pasidomėti viena ar kita tema ir galbūt padaryti atradimą. Studentai jau įtraukti į vertimo iš lietuvių kalbos darbus. Profesoriaus sudarytos lietuvių prozos antologijos „Altre voci” („Kiti balsai”) kelių kūrinių vertimai atlikti tiesiog per lietuvių kalbos paskaitas Pizos universitete.
Baltistai P.U.Dini ir Guido Michelini – tie žmonės, be kurių triūso Italijoje nebūtų lietuvių literatūros vertimų. Ypač pasispausti jiems teko prieš pat mugę. Pavyzdžiui, G.Michelini turėjo šiek tiek daugiau nei mėnesį išversti Romualdo Granausko „Gyvenimą po klevu”. Per penkias mugės dienas P.U.Dini turėjo dalyvauti bene penkiolikoje renginių, sykį – vienu metu dviejuose skirtinguose: lietuvių poetų skaitymuose nacionaliniame stende ir Claudio Carpini knygos apie Lietuvos istoriją pristatyme, įtrauktame į bendrą mugės programą. C.Carpini (g. 1965) – istorikas medievistas, Baltijos šalių istorijos ekspertas, Lietuvos bičiulis. Jo knygą išleido fokoliarų leidykla „Citta nuova”, turinti savo knygynų tinklą, taigi ieškantiesiems medžiagos apie Lietuvos istoriją ji turėtų būti nesunkiai prieinama.
Reikia ir laimingų atsitiktinumų
Šiek tiek apmaudu, kad mūsų grožinės literatūros kūrėjai sulaukė palyginti mažo mugės lankytojų dėmesio. Regis, poezija ir neturėtų sutraukti minių, tačiau, tarkim, Sirijos poetės klausėsi pavydėtinai daug žmonių. Ko trūksta lietuvių autoriams, kad jie sukeltų jei ne šurmulį, tai bent jau susidomėjimą? „Čia tikrai sunkus klausimas”, – tvirtino ir P.U.Dini, ir G.Michelini. „Man regis, nieko netrūksta”, – svarstė P.U.Dini. – Reikia tik truputį laimės. Gal kad Italijoje būtų daugiau skaitytojų, gal kad vertėjai sugebėtų rasti autorių, kuris sudomintų. Daug lemia atsitiktinumai.” Pašnekovas sakė, kad dabar jį kaip skaitytoją labai domina Jurgis Kunčinas ir Ričardas Gavelis. Vertėjas apgailestavo, kad mugėje nebuvo pasaulinio garso poeto Tomo Venclovos. Lietuvių poezija P.U.Dini sugebėjo sudominti net kelis italų leidėjus.
Ne vieną knygą lietuviška tematika yra išleidusi leidykla „Books&Comapny”. Jos vadovas Francesco Parasole, skaitęs jau minėtos „Kitų balsų” antologijos korektūras, LŽ sakė, kad norėtų rasti vakarietiško stiliaus autorių, kuris nebūtų praradęs savo lietuviškumo. Leidėjas teigė, kad rinkos madų paisyti reikia, tačiau skonis yra toks dalykas, kurį galima ir reikia ugdyti. Dėl „lietuviškų” knygų nedidelė leidykla (visi jos darbuotojai turi ir kitus, pagrindinius, darbus, pvz., F.Parasole – draudimo ir finansų brokeris) finansinės rizikos nepatiria, nes joms dažniausiai ieško rėmėjų. Leidyklos vadovas praėjusį vasarį lankėsi Vilniaus knygų mugėje, domėjosi lietuvių literatūros procesais. „Labai domina Saulius Tomas Kondrotas, – sakė F.Parasole. – Į jį buvo atkreipęs dėmesį Alessandro Baricco. Įdomi Giedra Radvilavičiūtė. Būtų neprošal rasti, tarkim, lietuviškąją Doris Lessing.”
Nauda dar išryškės
Galima tik džiaugtis, kad italai nesipurto leisti lietuvių poezijos ir prozos, tačiau tai daro ne didžiosios, nacionalinio masto leidyklos. S.T.Kondrotas iki šiol išlieka vienintelis lietuvių rašytojas, kurio knygą išleido didelė, gerai žinoma leidykla (viena svarbiausių Italijoje, „Mondadori”). 1993 metais pasirodė iš prancūzų kalbos išversta „Vandens vienatvė” (pakeistas originalo – „Žalčio žvilgsnis” pavadinimas).
Gaila, kad į Turiną dėl ligos negalėjo atvykti profesorius Vytautas Landsbergis, jo labai laukta. Gaila, kad pristigo reklamos Eimunto Nekrošiaus „Giesmių giesmei” (užtat susitikimas su režisieriumi pavyko stebėtinai puikiai). Gaila, kad taksistas, vežęs žurnalistus į oro uostą, žinojęs, kad veža svečius iš Lietuvos, šalies garbės viešnios, buvo įsitikinęs, jog šie tarpusavyje kalba rusiškai. Bet, pasak Lietuvos leidėjų asociacijos prezidento Eugenijaus Kaziliūno, Turine Lietuvą buvo geriau matyti negu Frankfurte, pastarajame ji tiesiog pasimetė. Pasak Irenos Vaišvilaitės, Turine Lietuvos stendas lankytas gausiau nei Geteborge. Mugės nauda šiaip ar taip dar išryškės.