Praėjusią savaitę Liustracijos komisija paskelbė dar trijų buvusių TSRS specialiųjų tarnybų agentų pavardes. Tarp jų – ir Alytaus rajono Miroslavo seniūnijos Vankiškių kaimo gyventojas pensininkas Edvardas Sviderskas. Kol kas Liustracijos komisija iš 24 slapta su represinėmis sovietų tarnybomis bendradarbiavusių asmenų pripažino vienintelį Alytaus rajono gyventoją.
Apie raštą Aukščiausiajai Tarybai ir motinos mirtį
E.Sviderską suradome dirbantį iš buvusių savininkų šiais metais atsipirktoje tėviškės sodyboje Alytaus rajone, Simno seniūnijoje, Gluosninkų kaime. Vyras, grįžęs pamelžęs karvę, pakvietė užeiti į dar nesutvarkytą namą. Kaip pats sakė, norintis papasakoti visą teisybę.
E.Sviderskas tvirtino informaciją apie pripažinimą slapta bendradarbiavus su TSRS specialiosiomis tarnybomis, konkrečiai su KGB, sužinojęs iš žiniasklaidos. Ir tai jam – kaip perkūnas iš giedro dangaus.
„Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, paprašius geranoriškai prisipažinti apie bendradarbiavimą su KGB, aš parašiau raštą Aukščiausiajai Tarybai, jos atstovui Kazimierui Motiekai, papasakojau tai, ką jums papasakosiu, ir maniau, kad šie reikalai bus pamiršti. Netgi registruotu laišku savo raštą išsiunčiau į Vilnių, bet, matyt, buvau neišgirstas”, – kalbėjo E.Sviderskas.
Pensininko akyse sužibo ašaros, kai jis prašneko apie 1946 metų birželio 13-ąją Gluosninkų kaime, jos pačios namuose, nušautą motiną. Kadangi tėvas buvo miręs prieš dvejus metus, iš likusių trijų sūnų Edvardas buvo vyriausias – 16 metų.
„Aš greitai sužinojau, o vėliau ir pas partizanus tarnauti išėję draugai paliudijo, kad mamą nušovė Gluosninkuose veikusio vietinio partizanų būrio partizanas Jonas L. (E.Sviderskas paminėjo ir jo pavardę – A.M.). Apie savo motinos žudiką aš išgirdau ir nepriklausomybės laikais per paminklo partizanams atidengimą Marijampolės rajone, Riečiuose. Man pasakė, kad Jonas L. mamą nušovė norėdamas pasiglemžti jos aukso ir pabėgti į užsienį”, – pasakojo E.Sviderskas.
Kaip prisimena Edvardas, jo motinos žudiko nemėgo ir dalis Gluosninkuose veikusių partizanų, vis šnekėjo, kad su juo reikia pasikalbėti, tačiau netrukus Jonas L. dingo iš šio krašto.
E.Sviderskas tėvų namuose priglausdavo perdienoti atėjusius partizanus, net buvo leidęs įsirengti bunkerį ūkinio pastato palėpėje, atnešdavo jiems pavalgyti.
Apie lagerį ir pirmąjį vizitą į KGB
„Kai Marijampolės rajone suėmė vieną pas mane besislapsčiusį miroslaviškį partizaną, tas išdavė bunkerį. 1949 metais Kaune KGB „troika”, arba ypatingasis susirinkimas, už tėvynės išdavimą mane kaip nepilnametį, aš nuslėpiau gimimo dokumentus, nuteisė 7 metams lagerio”, – teigė Edvardas. Jis ir iki šiol visiems sako gimęs 1929-aisiais, o visuose dokumentuose įrašyti gimimo metai – 1931-ieji.
E.Sviderskas bausmę atliko Irkutsko srityje, Taišeto ypatingojo režimo uždarame lageryje. Ten išbuvo 6 metus, nes po Josifo Stalino mirties buvo išleistas į laisvę.
Grįžo į Gluosninkus, tėviškės namus, kuriuose gyveno svetimi žmonės. Vėliau, kaip nuteistas be teismo, buvo reabilituotas,.
„Apie 1956-1957 metus mane šaukia Simno rajono milicija. Nuvykęs sužinau, kad mane kviečiasi saugumas. Sako man, „ne latras, ne pijokas”, padėk, paklausyk ką žmonės apie valdžią šneka. Klausia, kas nušovė mamą. Pasakiau. Paprašė man surasti tą žmogų. Aš pažadėjau tai padaryti, nes, manau, kiekvienas būtų taip pasielgęs. Bet vėliau apie Joną L. saugumas manęs nieko neklausė. Buvo nusivežę į Rygą, kad atpažinčiau sulaikytą įtartiną žmogų viena stikline akimi, nes ir motinos žudikas toks buvo, tačiau aš pasakiau, kad ne jis”, – prisiminimais dalijosi alytiškis pensininkas, pripažintas slapta bendradarbiavęs su KGB.
Apie žudiko teismą ir Žiūką
Edvardo teigimu, jo motinos žudikas Alytaus saugumo buvo suimtas 1966 metais. Pats E.Sviderskas ir brolis Stasys pakviesti atpažinti.
„Ar 1967-ųjų pabaigoje, ar 1968-ųjų pradžioje Jonas L. Kaune buvo nuteistas kalėti 10 metų už banditavimą, kareivio ir Izabelės Sviderskienės nušovimą. Aš pats dalyvavau tame teisme, bet jokio dokumento apie teismo sprendimą neturiu. Grįžęs iš laisvės atėmimo vietos Jonas L. buvo atvykęs į Gluosninkus, pas savo gimines. Kur jis dabar, nežinau. Girdėjau, kad dirbęs Šilutės rajone mokyklos direktoriumi, kažkokiame Žemaitijos kolūkyje brigadininku, vienu momentu buvo vadintas kandidatuoti į buvusios TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus”, – dėstė E.Sviderskas.
Jis prisipažino paskutinįkart į saugumą buvęs kviestas 1973-iaisiais, tada jam buvo pranešta apie „sutvarkytą” motinos žudiką ir paprašyta paklausyti, ką žmonės kalba apie tarybų valdžią.
„Aš turėjau slapyvardį Žiūkas, bet nė vieno žmogaus saugumui nesu įdavęs. Paskutinįkart iškviestas į saugumą, pasakiau, kad visiems gerai, ir nėra ko padėti”, – tvirtino E.Sviderskas.
E.Sviderskas baigęs Gruzdžių veterinarijos technikumą, veterinarijos felčeriu yra dirbęs „Atžalyno”, vėliau „Saulės” kolūkiuose. Dabar susigrąžinęs 44 ha tėvų turėtos žemės, padeda sūnui ūkininkauti Gluosninkuose.
Alma Mosteikaitė