Į Lietuvą tik ką grįžo speleologai, dalyvavę ekspedicijoje „Soldatskaja 2007”. Lietuvių urvotyrininkams pirmą kartą po Nepriklausomybės paskelbimo pavyko nusileisti į giliausio Ukrainos urvo dugną.
Dešimt dienų sunkaus komandinio darbo buvo atiduota, kad trejetas lietuvių pasiektų Soldatskajos urvo dugną. „Speleologijoje, kitaip nei alpinizme, viską lemia komanda ir jos darnus darbas. Veikdamas vienas spelologas nepasiektų nieko. Visi ekspedicijos dalyviai prisideda prie bendro tikslo – ant sienų kabina įrangą, siaurais praėjimais neša požeminės stovyklos rakandus, maistą, virves. Likusieji viršuje tą įrangą pakuoja, ruošia valgį ir koordinuoja visą darbą. Todėl pasiekus tokį tikslą kaip šis, yra sakoma, kad jį pasiekė ne tyrinėtojai, o klubas ir jo komanda”, – apie ekspediciją pasakojo jai vadovavęs Aidas Gudaitis.
Stovykla, kurioje buvo devyniolika Lietuvos speleologų klubo „Aenigma” narių ir penki ukrainiečių urvotyrininkai, įsikūrė Kryme (Pietų Ukraina) esančiame Karabi-Jailos plokštikalnyje. Kai kas šią vietovę vadina antruoju Bermudų trikampiu. Daugiau kaip šimtą kvadratinių kilometrų užimančiame plokštikalnyje nerasite nei vandens, nei gyvenviečių. Čia visada vėjuota, netikėtai pakilęs rūkas priverčia klaidžioti ne vieną čion užklydusį prašalietį.
Urvas Soldatskaja – ne tik giliausias Ukrainoje, jis laikomas vienu sudėtingiausių šioje šalyje. Jo gylis – pusė kilometro, vadinasi, prilygsta maždaug 170 aukštų dangoraižiui. Tik viskas yra po žeme, pasiekti jo dugną reikia ne liftu ar laiptais, o brautis siaurais praėjimais, kuriuose tyvuliuoja daug vandens, leistis giliais šuliniais, nešantis būtiną įrangą bei virves.
Tokio sudėtingumo ekspedicijoje sunkiausia ne fizinis krūvis, o psichologinis pasirengimas. „Urve fizinės jėgos nereikia tiek daug, kaip mano daugelis žmonių. Svarbiausia gerai išmanyti laipiojimo techniką ir pasirengti psichologiškai: nebijoti siaurų vietų, tamsos, purvo ir aukščio, kuo griežčiausiai paisyti saugumo taisyklių. Viso šito pasiekiama nuolat treniruojantis ir rengiant žygius Lietuvoje”, – pasakojo vienas iš trijų į urvo dugną nusileidusių speleologų Giedrius Steiblys.
„Treniruodavomės du kartus per savaitę. Uždarose patalpose gilinomės į laipiojimo technikos, mazgų rišimo, virvių kabinimo ir kitus dalykus. Šalia Vilniaus esančiame penkiasdešimties metrų aukščio bokšte vyko fizinės treniruotės. Čia kabančiomis virvėmis teko lipti daugybę kartų. Toks pasirengimas nepaprastai palengvino žygį į Soldatskajos dugną”, – nelengvas akimirkas prisiminė G.Steiblys.
Lietuviai nepasitenkino įveikę sudėtingą urvą: specialiai organizuota komanda leidosi į urvą, kad išvalytų vieną urvo atšakų, iškuoptų iš jos šiukšles.
Sėkmingai pasibaigusi ekspedicija paskatino lietuvius ruoštis tolimesnėms kelionėms. Dar šiemet klubo nariai planuoja tiriamąsias ekspedicijas į Pirėnų, Kaukazo ir Krymo urvus.