Mano pirmoji pažintis su Graikijos salomis įvyko prieš dvylika metų. Tada buvau taip pakerėta jų grožio, kad visus tuos metus mažučių namukų akinantis baltumas melsvo dangaus ir jūros fone bei nuostabūs saulėlydžiai nuolat sugrįždavo į mano svajas ir sapnus.
Ypač tada pamilau Santoriną, keisto, netgi dramatiško kraštovaizdžio vulkaninės kilmės salą Egėjo jūroje. Ir kai šį balandį atsirado galimybė keliomis dienomis ištrūkti atostogų, puikiai žinojau – keliausiu į Santoriną.
Įžanga Atėnuose
Darbininkiškame Peresterio rajone Atėnuose sėdėjau kažkokioje vietinėje kavinukėje-konditerijoje ir laukiau studijų laikų draugės Nikoletos. Tai progai užsisakyti vyno nepavyko, nes jauna pardavėja niekaip negalėjo suprasti, kas tas „vynas”, nors bandžiau šį šiaip jau „tarptautiškai” skambantį gėrimo pavadinimą pakartoti visomis man žinomomis Europos kalbomis – angliškai, vokiškai, rusiškai, itališkai, ispaniškai… Nepadėjo… (Kaip vėliau išsiaiškinau, vynas graikiškai skamba „krasi”.)
Tad teko bakstelti pirštu į vandens buteliuką ir pasitenkinti juo. Aplinkiniai pilkšvi daugiaaukščiai ir tarp jų įsprausta bažnytėlė fantazijos nežadino, tad kadangi turėjau gerą valandą laiko, nutariau paanalizuoti vietinę publiką.
Mano „mini sociologinius tyrimus” lydėjo kelios išvados: devynios iš dešimties graikių vilki juodais rūbais (kaip vėliau man patvirtino draugė: „Pamatytum graikes vestuvių puotoje, ten visos, išskyrus nuotaką, kaip varnos juodos”), septynios iš dešimties – pasišviesinusios plaukus, didžioji dauguma – plačių klubų ir nedidelės krūtinės. Apie graikus vyrus bendro vaizdo susidaryti taip ir nespėjau, nes pasirodė Nikoleta, ir mes karštai pasisveikinusios leidomės link jos būsto. Nors jis ir buvo visai netoli, važiavome automobiliu, bet ir gerai, nes gyvenamuosiuose rajonuose šaligatvių ir su žiburiu nerasi. Kaip supratau iš draugės pasakojimo, čia miestas plėtėsi be jokio plano: pirmiausiai atsirado namai, o paskui tarp jų ir gatvės, vietos šaligatviams neužteko. „O kam jų ir reikia? Juk visi graikai vairuoja automobilį!” – patikino Nikoleta. Neveltui virš Atėnų dažnai kabo smogas, senų automobilių išmetamosios dujos ir dulkės, atrodo, neatskiriamas Graikijos sostinės peizažo priedas. Tad, tiesą pasakius, po poros dienų Atėnuose buvau laiminga galėdama leistis į kelionę į kerinčio grožio salą – Santoriną.
Apie salą…
„Kiekvienas graikas nors kartą gyvenime turi apsilankyti Santorinoje”, – byloja vietinis posakis. Tačiau Nikoleta, kaip tikra graikė, kupina nacionalinio pasididžiavimo, kiek nerimavo dėl mano kelionės. Juk prieš Velykas kaip tik prie Santorino nuskendo didžiulis kruizinis laivas „Sea diamond” ir išsiliejusi nafta užteršė vietos paplūdimius. Šis incidentas bent dvi savaites detaliai buvo aptarinėjamas ne tik visose graikų televizijos žinių laidose, bet ir kiekvienoje šeimoje. Ir nors šio incidento metu mįslingai dingo tik du prancūzai, avarijos ir su ja susijusios aplinkybės graikų šeimose tapo pagrindiniu gandų ir apkalbų objektu. Patikinusi draugę, kad paplūdimiai mane nelabai domina, sėdau į vietos avialinijų lėktuvą, kuris per pusvalandį mane nuskraidino į šią nuostabią šalį.
Turėjau ir kitą alternatyvą – iš Atėnų į Santoriną keltis keltu, bet šią gana sunkią 11 valandų kelionę jau buvau atlikusi prieš dvylika metų ir ji, be sunkiai pakeliamos kaitros denyje bei masės pavargusių turistų, didesnių įspūdžių nepaliko, tad nutariau pasinaudoti brangesne, bet patogesne transporto priemone. Mėgstantiems statistiką ir faktus reikėtų priminti, kad Santorino sala yra nutolusi į pietryčius nuo Atėnų 200 km. Jos užimamas plotas – 96 kvadratiniai kilometrai, salos perimetras – 69 kilometrai, ilgis – 18 kilometrų. Rytinė salos dalis tai 150-300 metrų aukščio uolos, stūksančios virš jūros vandens užpiltos vulkano kalderos. Kadaise Santorinas buvo apskrita sala, bet XV a. pr. m. e. išsiveržus vulkanui, jos vidurinė dalis nuskendo. Išsiveržimo būta tokio stipraus, kad 30 metrų bangos nuo žemės paviršiaus nušlavė visą senąją Kretos civilizaciją (Kreta nuo Santorino yra už 70 km). Manoma, kad čia buvo garsioji Atlantida.
Ilgainiui su istorija keitėsi ir salos pavadinimas. Iš pradžių ji dėl savo formos buvo vadinama „Stroggyli” (apvali). Čia atplaukę finikiečiai ją pavadino „Kallisti” (pati geriausia). Paskui ji gavo Tiros vardą pirmojo valdovo garbei. Tačiau viduramžiais salos pavadinimas vėl pasikeitė. Ji buvo vadinama Ag Irini, šventosios Irenos, jos globėjos, vardu. Bet užsienio jūreiviai ją vadino Sant Irini, tai yra Santorinas. Deja, šie faktai nieko nepasako apie nepakartojamą šios salos grožį…
..ir jos grožį
Santorinas vasarą tiesiog lūžta nuo turistų. Trylikoje salos kaimelių gyvena apie 6 tūkstančius vietos gyventojų, vasarą jų padvigubėja ar net patrigubėja. Tačiau balandžio mėnesį čia dar pakankamai ramu. Dalis viešbučių sezoną pradeda per Velykas, nes tada čia dažniausiai atvažiuoja poilsiauti graikai. Tačiau daugelis viešbučių atsidaro tik gegužės pradžioje ar viduryje. Pavasarį apsnūdusių kaimelių ramybę kelias valandas per dieną sudrumsčia tik kruizinių laivų keleiviai, zujantys po suvenyrų parduotuves, stengdamiesi patekti bent į vieną iš 250 salos bažnytėlių bei spragsėdami fotoaparatais.
Rytais ir vakare čia viešpatauja ramybė. Kaimelio gatvėse vargiai sutiksi kokį praeivį, daug dažniau tavo palydovais taps vietiniai šunys ir katės. Apsistoti nutariau šiaurinėje Santorino dalyje įsikūrusiame kaimelyje, kuris tituluojamas gražiausia vieta visoje saloje. Kol pasiekiau viešbutį, galvoje sukosi planai, kaip apžiūrėsiu garsiausius Graikijoje archeologinius Akrotirio kasinėjimus, bimbinėsiu po meno galerijas ir parduotuvėles salos sostinėje Firoje bei fotografuosiu juodąjį, raudonąjį bei baltąjį paplūdimius. Tačiau atsidūrus viešbutyje supratau, kad tris ateinančias dienas kažin ar iškelsiu iš jo koją. Įsikūręs ant paties uolos skardžio lyg didelis baltas termitų skruzdėlynas „Katikies” viešbutis labiau priminė egzotiško spektaklio dekoraciją nei teikė realybės pojūtį. Tuo labiau kad tokiu metų laiku čia veik nėra svečių.
Kiekvienas kambarys, įrengtas natūralioje oloje, turi savo atskirą įėjimą ir verandą su nuostabiausiu vaizdu į jūrą, vulkaną ir aplinkines salas. Trys baseinai, minkštutėliai dviviečiai gultai, sūkurine vonia po atviru dangumi, kurioje burbuliuodamas naktį gali skaičiuoti žvaigždes, ir viešbučio įteiktas mobilusis telefonas (bet kokiems užsakymams pateikti) sukūrė absoliučią komforto oazę. Vien buvimas čia nieko neveikiant ir tik grožintis peizažu prilygsta meditacijai. Po poros dienų mintys išgaruoja, siela nurimsta ir darosi neįmanoma nuo veido nuvyti šypseną. Geriausiai šią būseną apibūdina iš pasamonės gelmių atkeliavusi seniai pamiršto eilėraščio eilutė: „Tas kerintis būties lengvumas…”