Sostinės Pavilnių ir Verkių regioninių parkų vyr. specialistė kultūrologė Nijolė Balčiūnienė kasmet su Antakalnio seniūnija organizuoja Neries pakrančių tvarkymo talkas.
Šiemet talka įgavo naujų atspalvių ir sulaukė daugiau žmonių. Mat Nijolė Balčiūnienė, be kita ko, dabar ir ekspedicijos „Neris ir jos krantai: Konstantino Tiškevičiaus kelias po 150 metų” koordinacinės tarybos narė. Būsimos ekspedicijos narių nebuvo daug, bet jie labai veiklūs. Kaip visada, Algimantas Jucevičius, Vytis Vidūnas ir, žinoma, Vytautas Damaševičius. Tie, kurie nemano, jog inteligentams svarbesni jų pačių asmeniniai darbai. Vytautas atsinešė ir būsimos ekspedicijos vėliavą, tiksliau, pirmąjį jos variantą, vaizduojantį K.Tiškevičiaus ekspedicijos laivą „Marija”. Susirinkusieji čia pat buvo supažindinti su būsima ekspedicija ir jos maršrutu. Žmonės gyvai domėjosi būsima kelione. Gal kai kurie ir prisidės. Žinoma, būtų gražiau plaukti, kai matytume švarias Neries pakrantes. Tačiau bus visko. Kaip ir dabar: kas kad nuvalėme kelis kairiosios Neries pakrantės kilometrus, jei nuo jos matyti krūvos šiukšlių kitame krante. Kodėl žmonės tokie abejingi? Viena ar kelios talkos per metus padėties nepakeis.
Po mėnesio prasidės kelionė. Ar priims mus žmonės taip geranoriškai, kaip K.Tiškevičių prieš 150 metų? Ir ar dar daug rasime tų senųjų gyventojų, kuriuos upė ir jos krantų žemės maitina? Tų, apie kuriuos K.Tiškevičius rašė: „O lietuvis savąją žemę myli širdimi – ji jam yra tarsi dievaitė. Be ašarų ir graudulio jos nepaliks, nors ji nė kąsnelio geresnės duonos jam neduotų.” Apnikti tokių poetizuotų liūdnų minčių ir skirstėmės.