Pažvelgus į Lietuvos žemėlapį pietryčiuose akys užkliūva už nedidelio iškyšuliuko, įsiterpusio į Baltarusijos teritoriją. Šiame krašte įsteigtas Dieveniškių istorinis regioninis parkas – puikus vienos dienos išvykos maršrutas.
Susiruošę į Dieveniškių istorinį regioninį parką, užimantį net 8609 ha ir saugantį kultūros bei gamtos požiūriu vertingus kraštovaizdžio, etnokultūros kompleksus, būtinai pasiimkite pasą. Nors tai ir Lietuvos teritorija, tačiau nuo Vilniaus (Lydos kryptimi) važiuojant pro Šalčininkus Dieveniškių link vienoje vietoje kelias eis visai prie pat Baltarusijos sienos: dešinėje pusėje, vos už 30 metrų, pamatysite mišką juosiančią metalinę tvorą. Pasienio poste budintis pasienietis paprašys pasų.
Važinėdami po Dieveniškių istorinį regioninį parką nenustebkite, jei į jūsų mobilųjį telefoną ateis žinutė, kad jūs prisijungėte prie Baltarusijos mobiliojo ryšio tinklo. Mat kai kuriose vietose baltarusių siųstuvai bus arčiau nei Lietuvos. Jūs dar Lietuvoje, tačiau į namus jau skambinsite lyg iš Baltarusijos.
Pasak Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės pavaduotojo Vidmanto Bezaro, tai vienas iš egzotiškesnių šalies parkų. „Tai specifinis archajiškas kraštas su etnografiniais kaimais-paminklais, trys iš jų (Poškonys, Rimašiai ir Žižmai) – tikras gatvinių kaimų etalonas. Per šį kraštą ėjo svarbūs keliai, Vilnių jungiantys su kita Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi”, – sakė jis.
Po ąžuolu – baravykas rekordininkas
Pirmiausia nuo pagrindinio į Dieveniškes vedančio kelio pasukite į Poškonių kaimą, kur įsikūrusi šio parko direkcija. Čia įrengta informatyvi šio krašto muziejinė ekspozicija: surinkta daugybė etnografinių daiktų, nuotraukų, pasakojančių apie krašto praeitį bei dabartį. Čia stovinčios senosios audimo staklės – ne tik eksponatas. Poškonių pagrindinės mokyklos jaunosios audėjos ateina mokytis austi. Parko lankytojų centro ekspoziciją puošia moksleivių pagal senuosius krašto raštus naujai išaustos lovatiesės.
Parko kultūrologė Irutė Eidukienė atkreipė dėmesį į Dieveniškių austines juostas – jos labai siauros, keliskart siauresnės nei kituose Lietuvos regionuose. „Tai liudija sunkią krašto ekonominę būklę”, – pasakojo ji. Tačiau gamta kraštui grožio nepagailėjo. Priešpaskutinio apledėjimo suformuotas kraštovaizdis – tikras džiaugsmas turistui. Čia stūkso plokščiaviršūnės kalvos, erdvios lomos, įdomiausiomis kilpomis reljefą raižo upeliai.
Už Poškonių kaimo (parko teritorijoje visur įdomius lankomus objektus nurodo medinės rodyklės) eikite pro „Pelėdos” stovyklavietę, esančią prie gana nemažo tvenkinio, vasarą sutraukiančio daug poilsiautojų, ir už 1,5 km miške rasite Grybiškių ąžuolą. Tai didžiausias ir seniausias parko ąžuolas – jam gali būti tūkstantis metų. Kad atsivertų jo didybė ir grožis, kad tankus spygliuočių miškas jam neužgožtų saulės, parko direkcija aplink šį galiūną iškirto aikštelę. Ąžuolas siekia 26 m aukščio, o kamieno apimtis – 5 m. „Prie šio ąžuolo 1974 m. buvo rastas ir Lietuvoje didžiausias, 3,5 kg sveriantis baravykas, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą”, – pasakojo I.Eidukienė.
Gatvinių kaimų kraštas
Šis parkas iš 30 regioninių Lietuvos parkų yra vienintelis dar ir istorinis, nes čia yra ką vertingo išsaugoti etnokultūriniu požiūriu – tai gatvinių kaimų kraštas. Šie kaimai yra susiformavę dar XVI a., per valakų reformą, valdant Žygimantui Augustui. Palei gatvę stovi namai su kiemais, o už jų plyti siaurais taisyklingais valakais-rėžiais gyventojams išdalyta žemė. Vieni iš tipiškesnių ir gražesnių kaimų – Poškonys, Rimašiai, Žižmai. Tai vietinės reikšmės architektūros paminklai.
Rimašių kaimas išsidėstęs palei Gaujos upę. Pagal jos vingius vingiuoja ir vienintelė akmenimis grįsta gatvė, o į ją galais stovi kaimo trobos. Iš viso parko teritorijoje yra 36 nedideli gatviniai kaimeliai.
Nelengva parko direkcijai įtikinti kaimų gyventojus, kad stengtųsi išsaugoti kaimus tokius, kokie jie yra. „Važinėjom, šaukėm į susirinkimus, pasakojom, kokius kelius reikia nueiti, kur kreiptis, kokius leidimus gauti norint ką nors parko teritorijoje statyti. Kai kas nepatenkinti, nuo seno laikosi nuomonės: mano kiemas, tai ką noriu, tą ir darau, – pasakojo I.Eidukienė. – Nors kaimai labai greitai tuštėja (kai kur gyvenama tik kas antra troba), bet miestiečiai šio krašto dar neatrado, poilsiui sodybų dar nedaug kas įsigijo.”
Pagal parko reglamentą namai čia gali būti statomi tik vienaukščiai. Viename sklype gali būti statomas tik vienas gyvenamasis, ne daugiau kaip 120 kv. m namas su jam priklausančiais pastatais. Bendras užstatymas negali viršyti 300 kv. m. Tvoros negali būti aukštesnės nei 1,5 m, o jei sodyba statoma etnokultūriniame draustinyje, tvora turi būti dar žemesnė – 1,2 m, ir būtinai medinė. Langus daug kas keičia į plastikinius, tačiau juose turi būti padaryta senųjų pertvarinių rėmų imitacija. Taip parke stengiamasi išsaugoti senąjį kaimo stilių, kuris Lietuvoje jau daug kur nyksta.
Lietuvos Gauja! Žinojote tik Latvijos?
Tikras šio krašto perlas – kilpomis vingiuojanti Gaujos upė su natūraliu slėniu. Ne tik Latvija didžiuojasi savo Gaujos upe, kuri pažįstama ir Lietuvos vandens turizmo mėgėjams. Nors lietuviškos Gaujos pakrantėse neišvysite tokių uolų kaip Latvijoje, mūsiškė Gauja ne mažiau žavi. Tokių skaidrių upelių šiais laikais dar reikia paieškoti. Norėdami pasivaikščioti Gaujos kraštovaizdžio draustinyje įrengtu pažintiniu taku, Dieveniškių miestelio centrinėje aikštėje, iš kurios šakojasi penki keliai, pasirinkite ne tą, kuris veda į Lydą, bet nuo jo esantį kairėje pusėje. Iškart už miestelio prie upės rasite automobilių stovėjimo aikštelę ir pažintinio tako pradžią ženklinantį stendą. Takas palei upę ratu veda 1,5 km. Dalis tako nuklota medinėmis lentelėmis, tad juo pasivažinėti gali ir neįgalieji.
Smarkiai besiraitanti upė šaltiniuota, vėsi, matosi geltono smėlio dugnas, pakrantės beveik neapaugę vandens augalais. Daug kur sau namus įsirengę bebrai. Pakrantės pievose gausu įvairių augalų (kas nepažįsta, galės su jais susipažinti paskaitęs įrengtus stendus), kai kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, o upės vandenis pamėgę upėtakiai. Gauja išteka Baltarusijoje, įteka į Nemuną. Iš viso jos ilgis 94 km, iš jų 30 km vingiuoja per Lietuvą.
Gaujos upės pakrantėse net 13 gatvinių kaimų išlaikė senąją architektūrą.
Žymūs krašto rūmai
Dieveniškių miestelis, esantis už 8 km nuo Poškonių, minimas dar XIV a. kryžiuočių sudarytuose kelių aprašymuose. Tik jis ten vadinamas ne Dieveniškėmis, o Minegailen (Mingailos kaimu). Centrinei miestelio daliai suteiktas urbanistikos draustinio statusas. Pagrindinė miestelio vertybė – centrinė aikštė, kurioje susikerta penki keliai (keturi veda į Baltarusiją, vienas į Vilnių).
Vienu šių kelių atvyksite į Norviliškes, garsėjančias gražiais renesansiniais vienuolyno rūmais, kuriems jau 400 metų. Šie valstybės saugomi rūmai su vartų bokštu – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Juos 99 metams išsinuomojo ir jau visai begriūvančius suremontavo verslininkas Giedrius Klimkevičius.
Pasakojama, kad dabartinius rūmus seno dvaro vietoje XVI a. pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, kuris buvo įsimylėjęs vietinę gražuolę grafaitę Daratą. Čia V.Šorcas ketino įrengti gynybinį palivarką, tačiau nespėjo, 1608 m. žuvo kariaudamas. Dorota rūmus 1617 m. užrašė Vilniaus pranciškonams. Įsikūrę Norviliškėse jie šalia rūmų 1622 m. pasistatė ir bažnyčią. Pranciškonai Norviliškėse gyveno iki 1832 m., o po sukilimo, kai buvo uždarinėjamos lietuviškos bažnyčios, vienuolynai, šiuos rūmus turėjo palikti ir pranciškonai. Rūmai pateko caro žinion, juose buvo įkurtos kareivinės. Pranciškonų bažnyčia išardyta, jos mediniai rąstai panaudoti Alšėnų cerkvės Baltarusijoje statybai. Nauja medinė bažnyčia, kuri stovi ir dabar, čia pastatyta tik praėjusio amžiaus pradžioje. Rūmuose sovietmečiu buvo įkurtas Žemės ūkio mokyklos mergaičių bendrabutis.
Dabar naujam gyvenimui prikeltus rūmus iš išorės turistai gali apžiūrėti atvykę bet kada (jie neaptverti jokia tvora).