Gegužės 19-ąją Klaipėdos dramos teatras Žvejų rūmuose publikai ruošiasi pristatyti Kazio Sajos dviejų dalių grotesko „Žemaičių stiprybė” premjerą.
Dėl avarinės būklės Klaipėdos dramos teatro pastatą nuo vasario uždarius rekonstrukcijai, savos scenos netekę teatro žmonės nepuolė į paniką. Kovo mėnesį sostinėje parodę A.Strindbergo „Kelią į Damaską”, jau nukeliavusį ir į tarptautinį teatrų festivalį Rumunijoje, vėliau – V.V.Landsbergio „Angelų pasakų” premjerą, dabar ruošia naujo nacionalinio kūrinio sceninį gimtadienį.
Jubiliejinė – K.Sajos 10-oji
K.Sajos „Žemaičių stiprybės” naujojo pastatymo režisierius teatro aktorius Kęstutis Macijauskas į scenos gyvenimą išleidžia jau nebe pirmą lietuvišką kūrinį. Teatro repertuare yra jo režisuota, jau 14 metų scenoje rodoma Žemaitės komedija „Trys mylimos”, I.Šeiniaus „Kuprelis”, V.Krėvės „Raganius”.
K.Macijauskui talkina ištikimoji teatro bičiulė dailininkė Sofija Kanaverskytė, sukūrusi „Žemaičių stiprybės” scenografiją ir sceninių kostiumų eskizus. Naujojo spektaklio muziką parašė kompozitorius Gintaras Kizevičius.
„Žemaičių stiprybėje” vaidins visas pulkas aktorių. Tarp pagrindinių vaidmenų kūrėjų – Česlovas Judeikis, Aleksandras Šimanskis, Jonas Naujokas, Regina Arbačiauskaitė, Jūratė Jankauskaitė, Rimantas Pelakauskas, jų scenos partneriai ir pats spektaklio režisierius Kęstutis Macijauskas.
„Žemaičių stiprybė” – jubiliejinė, 10-oji, K.Sajos pjesė uostamiesčio Dramos teatro scenos gyvenime. Rašytojas K.Saja kaip tik čia, uostamiestyje, ir debiutavo kaip dramaturgas. Daugiau nei prieš penkis dešimtmečius čia buvo režisuota jo pirmoji pjesė „Lažybos” (rež. V.Limantas), vėliau – „Septynios ožkenos” (rež. V.Jasinskas), „Silva studentauja” (rež. A.Žadeikis), „Liepsnojanti kriaušė” (rež. V.Tarnauskaitė). Teatro meno vadovo režisieriaus Povilo Gaidžio kūrybinių darbų kraitėje yra net kelių K.Sajos pjesių – „Gaidžio pentinai”, „Poliglotas”, „Abstinentas”, „Melų diena”, „Žemaičių piemuo” – pastatymai.
Daugiau nei komedija
„Žemaičių stiprybės” autorius K.Saja spektaklio programėlėje į būsimuosius žiūrovus kreipdamasis kaip į jam brangaus, širdžiai mieliausio krašto žmones, rašo: „Jeigu nemylėčiau žemaičių, tarp kurių išaugau, nebūtų taip skaudu matyti juos girtaujančius, mulkinamus, nebeprisimenančius garbingos praeities. Groteskas – daugiau negu komedija. Tai pastangos kvatotis, kad niekas nematytų ašarų. Tai noras pasakyti, kad tarp žemaičių dar esama Žemaičių.
Pirmoji grotesko dalis – vyskupo kankinimas – tarsi pasiskolinta iš M.Valančiaus „Šventųjų gyvenimų”, kuriuos jis rašė norėdamas padrąsinti carinėj priespaudoj vargstančius tautiečius. Antroje dalyje cituojamas telšiškis Butkų Juzė, sueiliavęs kai kuriuos žemaitiškus padavimus ir taip pat pavadinęs juos „Žemaičių stiprybe”. Trečioji dalis – jau mūsų laikai, kai dar vakar garsėjom visame pasaulyje, o šiandien jau kai kurie apduję nebežino, katra koja raišti ir katra ranka žegnotis. Linkėčiau teatrui ir žiūrovams, kad iš savęs šiek tiek pasišaipę, gal net skaniai pasijuokę vėl pasakytume sau – kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus!”.