Gyvas menas be vertėjų

Nutiesti kultūrinio bendradarbiavimo tiltą nuo Baltijos iki Juodosios jūrų ir sugrąžinti įvairaus amžiaus ir pažiūrų, įvairios socialinės padėties bei patirties suvokėjus į dailės parodų sales. Pirmojo tarptautinio tapybos plenero „Nuo Baltijos iki Juodosios“ kuratoriui Edvidui Žukui šios ambicingos idėjos atrodo įgyvendinamos.

„Žiūrovai nori iš meno dvasingumo, šilumos, šiokio tokio aiškumo. Žmonės nori suvokti paveikslą be meno vertėjų. O šiuolaikinis menas suprantamas tik specialistams. Todėl žmonės nustojo lankyti parodas. Ar ne patys menininkai dėl to kalti?“ – retoriškai klausia E. Žukas, suorganizavęs tarptautinį plenerą, kuriame dalyvaujantys menininkai tapo daugiausia peizažus ir kuria gyvai, „iš natūros“.

Pasak kuratoriaus, plenero koncepcija kilo po itin sėkmingų Ukrainos menininko impresionisto Pavelo Šumovo vernisažų. Į pirmąjį plenerą pasikvietėme dar keletą Krymo tapybos mokyklos atstovų Jevgenijų Rymaną, Danilą Volkovą, Aleksandrą Sebadėjų, dešimt dailininkų iš Baltijos pakrantės – lietuvius Palemoną Janonį, Liną Julijoną Jankų, Algį Skačkauską, Liną Cicėną, Solomoną Tetelbaumą, latvius – Aleksejų Naumovą, Andrį Germanį, Anitą Berziną ir delegaciją iš Kaliningrado srities – armėnų kilmės tapytoją Sarkisą Gogorianą ir Natalją Janekiną. Tai dailininkai,
A. Sebadėjus Nidoje atrado šaltesnes, gilesnes spalvas

kurie kuria skanų, bet ne saldų meną“, – pristatė plenero dalyvius E. Žukas.
A. Sebadėjus Nidoje atrado šaltesnes, gilesnes spalvas

Skanus, bet ne saldus menas

Gegužės 2-8 d. pleneras vyko Juodkrantėje bei Nidoje. Šią savaitę menininkai persikėlė į Šalčininkų rajone esantį Norviliškių dvarą. Kūrybinę stovyklą užbaigs tapybos sesija Trakų ir Vilniaus apylinkėse. Pleneras turi ir keletą temų, kurias dailininkams pasiūlė rašytojas Rolandas Rastauskas.

Neringos krašte menininkai ieškojo istorizmo ir egzotizmo, o Vilniaus krašte jie bandys pažvelgti tapybos modernistų prancūzų Kamilio Pisaro ir Alberto Marke akimis. Beje, pasak E. Žuko, su A. Marke yra bendravęs žinomas mūsų tapytojas „arsininkas“ Vizgirda ir kiti lietuvių tapytojai.

Plenero kuratorius pastebėjo, kad dailininkai, rinkdamiesi tapybos subjektą, ieško autentikos. „Štai Pavelas Šumovas, pirmą kartą atvykęs į Vilnių, grožėjosi nerestauruotais jo pastatais. Džiaugėsi, kad Lietuvos sostinė dar nėra „iščiustyta“ kaip saldainiukas, kaip Vokietijos miestai. Neringoje sutikti plenero dalyviai labiausiai žavėjosi unikalia šio krašto gamta.

Laivai su mašalų inkliuzais

Linas Jankus: „Mano namai anoje pusėje kranto. Aš nuo vaikystės turėjau pamėgtas vietas Juodkrantėje. Aš dar atsimenu Juodkrantę visiškai kitokią, be gražių namų. Čia buvo pasienio zona ir pasieniečių bokštas. Jei čia priplaukdavome, būdavome laikomi nusikaltėliais. Dabar tapydamas taip pat ieškojau ne gražių namų, o šio krašto praeities, ko nors tikro. Važiavome į kopas ir pamatėme senus laivus. Prie jų ir sustojome“, – pasakojo dailininkas, demonstruodamas dar nenudžiūvusią drobę, impresionistine maniera užtepta storu baltai žalsvų dažų sluoksniu.

Drauge su L. J. Jankumi tapęs S. Gogorianas tuos pačius laivus įamžino realistiniu stiliumi ir daug šviesesnėmis, natūralesnėmis spalvomis. Paveikslą sakė pavadins paprastai „Kuršių marių pakrantė Juodkrantėje“.

Paveiksle dominuojantis geltonas koloritas prie S. Gogoriano paveikslo priviliojo daugybę mašalų. „Galbūt reikės juos ir palikti prie drobės prilipusius. Po keturių milijonų metų bus kaip inkliuzai gintare“, – juokavo dailininkas.

Svečias iš Kaliningrado sakė, jog didžiausią, giliausią įspūdį Neringoje jam palikusios kopos. „Stebėjome smėlio platybes plaukdami laivu. Man dar niekur neteko matyti tokio pasakiško grožio. Manau, kad šie vaizdai dar ne sykį sugrįš į mano paveikslus.“

Jaltoje ir Nidoje spalvos skamba

Nidoje, marių pakrantėje, su molbertais atradome dar tris plenero dalyvius. Trijulė, lyg susitarusi, tapybos subjektu pasirinko marių pakrantėje skaistaus geltonumo lapeliais apsipylusį gluosnį.

Aleksandras Sebadėjus: „Labai gražūs vaizdai prie marių. Jau nutapiau kopas, o dabar atsigręžiau į miestelį. Spalvos čia visai kitokios nei Kryme – labai gražios, gilios, truputį šaltos. Tai man nauja ir įdomu.“

Danila Volkovas: „Na, čia šiek tiek šaltesnis apšvietimas, Jaltoje, kur gyvenu, naudoju šiltesnes spalvas. Tačiau Jalta ir Nida turi daugiau panašumų nei skirtumų. Tai vietos, kur dailininkai turi galimybę atsikratyti purvinų, tamsių spalvų, atrasti švarą ir skambančias spalvas. Pažvelkite, kaip čia viskas ryšku, aišku.“

Pokalbininkas sakė, jog tapyti lauke jam nesunku, tik oras „žiemiškas“. „Jalta yra tapytojų natūralistų rojus. Paprastai tapau lauke 3-4 dienas per savaitę visus metus, nes žiemą pas mus toks oras kaip pas jus pavasarį“, – juokėsi D. Volkovas, įamžinęs marias, laivus ir bundančią gamtą.

„Šiaip jau dažniausiai tapau dirbtuvėse ant didesnio formato drobių. Po pertraukos gana sudėtinga tapyti gamtoje. Gamta labai permaininga, spalvos, apšvietimas greitai keičiasi, ir reikia nuolat kovoti su vėju, vis judinančiu drobę“, – atsiduso N. Janekina.

Jauna menininkė iš Kaliningrado sakė, jog kūrybą įkvepia ne tik nuostabi Neringos, bet ir paties plenero atmosfera, šiltas ir turiningas bendravimas su kolegomis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.