„Aš esu toks pats kurioziškas kaip ir visas pasaulis. Aš gi neatsakysiu į klausimus, tik vėjų vėjus šnekėsiu”, – dar neįjungus diktofono atsikalbinėja Benas Šarka.
Pretekstas interviu – kitą savaitę įvyksianti teatro „trupų” „Gliukų” premjera. Spektaklį-eskizą „Kas lieka, kai nieko nelieka” pagal Gintaro Grajausko tekstus ir Gabrielės Labanauskaitės scenarijų Benas rodys gegužės 15 d. 20 val. Klaipėdos žvejų rūmų Teatro salėje. Čia ir susitikome pokalbiui.
Benas atrodo pasimetęs ir kiek nervingas. Kelias minutes vaikšto po salę pirmyn atgal, kol pasideda kavą, suranda tabaką. Pagaliau atsisėda per 4 kėdes nuo manęs ir pradeda sukti suktinukę.
Gerai. Kalbėkime vėjų vėjus, – prisėdu arčiau ir įjungiu diktofoną. Į mano darbo įrankį Benas pažvelgia iš padilbų ir vėl nusuka akis.
Tai ne premjera, ne spektaklis. Tai ciklas atvirų repeticijų.
Realybės šou, kaip gimsta spektaklis?
Aišku kiekvieną kartą bus skirtingai. Tai nėra spektaklis, kuriuo siekčiau sukurti kokią nors grožybę, metaforą.
Mano personažas – teatro budintis, kuris budi tuščiame teatre. Kai visi išeina iš teatro – lieka tuštuma. Jis saugo tuštumą.
Nori pasakyti, kad teatras yra tuštuma?
Aš nesuprantu teatro, todėl negaliu atsakyti. Aš netikiu, kad teatras galėtų ką nors pakeisti. Gal galėtų, bet jis tampa verslu. Niekas nešneka apie meną – tik apie kultūros darymą. Kultūra siejama su verslu, amatais…
Bet pats taip pat esi teatro dalis.
Kokio teatro?
Lietuvos teatro. Beno Šarkos „Gliukų” teatro „trupai” įeis, jau įėjo, į Lietuvos teatro istoriją kaip avangardinio, atskalūniško teatro pavyzdys.
Tai tas pats, kas bandymas mitologizuoti „Fluxus” ar Jurgį Mačiūną. Pastarasis niekam nebuvo reikalingas, kai numirė – iš jo padarė kažką. Mirtis tapo verslu. Nelabai suprantu to avangardo. Yra tie pirmieji kareiviai, kurie gauna kulkas, o avangardas yra gale, kurio kulkos galbūt ir nepasieks.
Pats didžiausias atskalūnas buvo Kristus. Todėl jį reikėjo nužudyti, o paskui garbinti jo paveiksliukus ir tiesas, kurias jis skleidė, iškraipyti per visus galus. Totalūs bažnyčios išsigimimai neturi nieko bendro su tikėjimu. Visas bažnyčias reikėtų parduoti, nes jos neapsimoka. Todėl bažnyčia tapo tokia pat verslo dalimi.
Tas pats ir su teatru. Progresyvumas teatre buvo tada, kai buvo labai sunku. Teatras buvo išsivadavimo, tautinio judėjimo šauklys.
Dabar jis turi išgyventi. Kaip nori. O kai reikia išgyventi kaip nori – atsiranda kompromisas – galingiausias šėtono įrankis. Kai reikia išgyventi reikia pasidaryti chaltūrų. Kai darai chaltūrą – nelieka laiko menui. Dilema yra: ar teatru gyventi, ar iš teatro gyventi.
Nereikia teatro mistifikuoti. Jis yra to paties pasaulio dalis. Tie patys žmonės į jį ateina. Iš teatro taip pat galima padaryti pompą kaip Bendžiai padaro iš bet kokių mergaičių padaro dainininkes. Ką pripumpuosi – tas ir matysis. O kas yra labai gerai matoma – tas yra gerai. Tokia šių laikų etiketė.
Aš nežinau, kas yra teatras, niekada pats niekam nesisiūliau, niekada niekam nenorėjau patikti. Buvo Klaipėdoje Kęstučio Žilinsko teatras. Galėjo būti, bet…
Klaipėdoje dabar neliko teatro. Žvejų rūmai – tai kolūkis, kuriame gyvename socializmo sąlygomis. Vieną dieną – spektaklis, kitą dieną – pokylis.
Buvo ne tik Žilinsko teatras, buvo ir „Prieplauka”, „Gliuknamis”, „Teatrabaris” ir „Bohema”. Vietos, kurios išskyrė Klaipėdą iš kitų miestų.
Kas dabar yra Klaipėda? Miestas prie jūros, totaliai žaizdotas. Anot Gintaro Grajausko, miestas prie jūros yra kaip praviros lūpos ir kruvina žaizda.
Buvo senas prieplaukos pastatas prie Danės – padarė stiklinę dėžę. Betrūksta šalia stiklinio Senio Besmegenio… Kam iš sniego lipdyti. Stiklas! Tuoj mums stiklines akis įstatys, stiklinį kraują į venas suleis. Ir atrodys viskas iš stiklo!
Tas pats kaip Amerikoje. Buvo vigvamai, gyveno juose indėnai ir staiga atplaukė baltieji, atsirado stiklo stulpai, vietinius į rezervatus išstūmė. Jaučiuosi dabar Klaipėdoje kaip tas indėnas. Mieste šeimininkauja kažkokie ateiviai. Man neaišku, kas gyvena šiame mieste, kokios gentys, kokia kalba šneka. Klaipėda tampa Honkongo, Čeliabinsko ir Murmansko hibridu.
Ką tik buvo Šiuolaikinio šokio festivalis. Didžiausios reklamos visame mieste. Į spektaklius atėjo 100 žmonių, pernai buvo dar mažiau. Bet kai atveža „ypatingo grožio” projektus, tada žmonių būna sausakimša. Viename mieste vyksta atskiri gyvenimai, kurie nė trupučio nesusiliečia.
Ar tau svarbu, kiek žmonių ateina į tavo spektaklius?
Nei aš galvoju apie spektaklį, nei apie tuščias vietas. Žinau šiame mieste, dar yra mažytė grupelė žmonių, kurie, kaip ir aš, yra senosios Klaipėdos, kaip senojo žemyno, gyventojai. Jie ateis. Tos pačios kelios dešimtys, kurie buvo Šiuolaikinio šokio spektakliuose. Ateis pasitikrinti, ar dar nenumirė.
Apie ką naujausias tavo spektaklis?
Apie nieką… kai nieko nebelieka. Apie antrinį, aprašytą, padarytą pasaulį ir apie pasaulį, kuris iš tikrųjų toks nėra. Apie grožį. Kas yra grožis? Gražiai atrodyti. Viskas laikina. Gal grožio iš viso nėra. Merlyn Monro buvo graži. O dabar kas iš jos liko? Vienos dulkės.
Atrodo esi pesimistiškai nusiteikęs.
Kaip rašė Gintaras, nebūsiu pesimistas, tada, kada numirsiu kaip paskutinis optimistas.
Nori pasakyti, kad tau yra geriau? Ar tau niekada nekilo noras viską mesti, redakciją, žmones, kurie supa. Noras pakeisti viską. Gal kas pasikeis…
Šimtus kartų girdėjau, kaip žmonės sako: „Viskas, negaliu, nusišausiu”. Staiga išlendu aš ir sakau: „Aš galiu tai padaryti. Aš galiu padėti”.
Tuo pasaulis ir yra tragikomiškas. Tai, kas yra tikra, bandome paslėpti po kažkokiu komufliažu.
Karai virsta patraukliomis naujienomis už patrauklią kainą. Mirę žmonės nuotraukose už patrauklią kainą patraukliai pateikti. Mūsų patrauklūs gyvenimai ir darbai patraukliai aprašinėjami.
Kas tau yra tikra?
Tikri dalykai – visiems vienodi. Tai, kas mūsų visų laukia pačiame gale. Nuo to dar niekas nepabėgo…