Vis labiau atsigręžiama į gamtos kūrinius po vandeniu ir kreipiamas dėmesys jiems apsaugoti.
Pastarąjį dešimtmetį ypač suaktyvėjo Europos Sąjungos gamtosaugos politika.
Keičiasi požiūris į gamtos apsaugą tiek sausumoje, tiek ir jūrinėse teritorijose. 1992 metais priimtos Buveinių direktyvos pagrindinis tikslas yra apsaugoti nykstančias rūšis ir buveines, o pastarąsias atkurti ten, kur tai tikslinga ir įmanoma.
Anksčiau saugomos teritorijos atskirose šalyse buvo steigiamos stichiškai, dažniausiai vadovaujantis tik šalies interesais, mažai derinant gamtosaugos tikslus net ir su kaimynais.
Šiuo metu Baltijos jūroje, kaip teigė Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto vyresnysis mokslo bendradarbis Darius Daunys, yra apie 90 saugomų teritorijų. Vienos šalys savo vandenyse steigia daug mažų saugomų teritorijų, kitos – mažai, tačiau dideles. Taip pat skiriasi ir saugomos vertybės. Tokiu būdu saugomų teritorijų tikslai įvairiose šalyse iki šiol lieka labai skirtingi. Todėl jų nauda Baltijos jūrai taip pat skiriasi.
„Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo aktyviai diskutuoti, ar Baltijoje esančios saugomos teritorijos apima visas jūros gamtines vertybes, ar jų apsauga yra efektyvi ir pateisina finansines išlaidas. Sprendžiama, kaip pagerinti gamtos apsaugą mažinant žmogaus ūkinės veiklos apribojimus – žvejybos, rekreacijos, jūrinės industrijos, laivybos. Gal saugoma per daug arba per mažai? Gal įmanoma gamtosaugos išlaidas sumažinti ir pasiekti tokį pat ar net geresnį rezultatą? Gal verta mažinti arba tikslinti apribojimus tuo pačiu išlaikant arba padidinant apsaugos efektyvumą? Šie klausimai, anot D.Daunio, nuolat domina mokslininkus.
Diskusijų metu vėl buvo sugrįžta prie saugomų teritorijų tinklo – vadinamosios NATURA 2000 idėjos. Jos esmė paprasta – visos saugomos teritorijos Baltijos jūroje turi sudaryti vientisą ir efektyvų tinklą, kuris užtikrintų gamtinių vertybių apsaugą. Tikimasi, kad tai padės ne tik pagerinti vertybių išsaugojimą, bet ir sutaupyti lėšas bei sumažinti apribojimus žmogaus ūkinei veiklai ir verslui. Pastarasis tikslas šiuo metu ypač akcentuojamas Europos Sąjungoje stengiantis pakeisti nusistovėjusį požiūrį į gamtos apsaugą, kaip į draudžiamą priemonę.
Projektuose dalyvauja ir klaipėdiečiai
Europos direktyvos dažniausiai yra politiniai dokumentai, apibrėžiantys pagrindinius idėjos tikslus ir gaires. Tačiau jų įgyvendinimas reikalauja detalios priemonių analizės ir įvertinimo. Tam dažnai pasitelkiami įvairių sričių specialistai, kurie ir numato, kaip direktyva gali būti įgyvendinta konkrečioje teritorijoje.
NATURA 2000 tinklo idėjos įgyvendinimui Baltijos jūroje šiuo metu skirti du stambūs projektai, finansuojami pagal ES INTERREG ir LIFE-NATURE programas. Šiuose projektuose dalyvauja daugelis Baltijos jūros gamtosaugoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų, institutų ir mokslo centrų, tarp jų ir Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas.
2005 metais pradėtame vykdyti ir šiemet baigiamame rengti INTERREG projekte „Baltijos jūros gamtos apsauga ir tvarus valdymas” siekiama parengti pirmuosius gamtinių vertybių žemėlapius, įvertinti esamų saugomų teritorijų reikalingumą bei parengti metodus, kuriuos naudojant Baltijos jūroje turėtų būti įgyvendintas NATURA 2000 saugomų teritorijų tinklas.
LIFE-NATURE programos finansuojamame projekte „Jūrinės saugomos teritorijos rytinėje Baltijos jūros dalyje” dalyvauja tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslininkai, nevyriausybinės organizacijos bei kitos su aplinkos apsauga ir jūros išteklių naudojimu susijusios organizacijos. Šiuo projektu siekiama nustatyti jūrines vertybes, patikslinti saugomų jūrinių teritorijų ribas bei parengti jų gamtotvarkos planus. Pabaigus projektą 2009 metais visos trys Baltijos šalys turėtų būti baigusios saugomų teritorijų jūroje steigimą pagal ES direktyvas.
Baltijos rifai ir seklumos
Vienas iš šio projekto pirmųjų etapų yra susitarti, kokios vertybės jūroje yra saugotinos. Šis klausimas bus nagrinėjamas gegužės 14-16 dienomis Klaipėdoje vyksiančiame seminare „Natura 2000 Baltijos jūros buveinių charakterizavimas ir vertinimas”.
Baltijos jūros šalių ekspertai stengsis susitarti dėl dviejų pagrindinių jūros dugno buveinių – rifų ir smėlio seklumų išskyrimo, pažeidimo laipsnio įvertinimo schemų, šių buveinių apsaugos ir stebėjimo sistemos.
Įvairiose jūrose šios buveinės turi skirtingus bruožus. Raudonojoje jūroje rifus formuoja koraliniai polipai, Šiaurės jūroje – kiti įvairūs organizmai. Baltijoje rifų pagrindą sudaro akmenuotas arba uolėtas dugnas, kur įsikuria aplinką sugebančios keisti kolonijinės arba gausiai nuosėdas apaugančios rūšys, tokios kaip midijos arba kai kurios povandeninių augalų rūšys.
Dažniausiai rifai yra saviti jūros bioįvairovės centrai, kur slėptuves, geras mitybos ir augimo sąlygas randa daugelis rūšių. Jie svarbūs ne tik vandens storymėje arba dugne gyvenantiems organizmams, bet ir kai kurioms kitoms rūšims. Pavyzdžiui, iki 20-30 m gylio galinčios nardyti kai kurių rūšių antys čia randa vertingiausią maistą. Todėl jų sankaupos priekrantėje neretai stebimos ten, kur po vandeniu slūgso rifai.
Ties Lietuvos krantais turtingiausius rifus formuoja raudoniesiems dumbliams priskiriamas banguolis. Jo pagrindinės vietos yra 4-10 m gylyje ties Palanga.
Šiai rūšiai augti palankių vietų gerokai sumažėjo nuo 1960-ųjų metų, kuomet buvo atlikti pirmieji išsamūs tyrimai.
Anot D.Daunio, rezultatai rodo, jog įtakos galėjo turėti ir gamtiniai veiksniai. Tačiau dėl stebėjimų trūkumo tikslios nykimo priežastys yra nežinomos. Šiandien, tvarkant krantus ir vykdant paplūdimių atkūrimą, povandeniniams rifams vėl kyla grėsmė. Šios seklios buveinės ypač jautrios smėlio migracijai, todėl mokslininkai ypač atsargiai numato paplūdimių atkūrimo darbus, kuomet tai atliekama papildant povandeninį šlaitą smėliu iš jūros.
Netikėti radiniai ties Lietuvos krantais
Giliau, kur šviesa sunkiai prasiskverbia iki dugno, Baltijoje taip pat randama vertingų gamtos kūrinių.
Tik praėjusiais metais 18-20 m gylyje ties Palanga, kur teritorija laikyta pakankamai gerai ištirta, buvo rasti moreniniai gūbriai. Dėl moreninių gūbrių savybių jų paplitimą galima tirti tik panaudojant gana brangią akustinę įrangą – vadinamuosius šoninės apžvalgos sonarus. Manoma, kad moreniniai gūbriai yra ypač senos, dar ledynmečio laikais pradėjusios formuotis povandeninės struktūros.
Geologijos ir geografijos instituto tyrimų duomenimis, būtent dabartinėje jų radimo vietoje buvo kranto linija paskutinio ledynmečio metu. Vėliau, ledynui nuslinkus, ši teritorija buvo apsemta vandens, ir tik nuolat bangų bei srovių skalaujamame dugne atsidengė ledynmečio sausuma. Šiandien čia slūgso stambūs pavieniai gūbriai arba jų masyvai. Tai statmenai kranto besidriekiančios 4-5 m aukščio ypač stačios povandeninės kalvos. Jos sudarytos iš kieto ledynmečio molio. Masyvuose, kur šių kalvų daug, jas skiria gilūs kanjonai. Žinios apie šiuos gūbrius kol kas labai skurdžios, nežinoma jų reikšmė žuvims ir dugno formavimuisi, tačiau šias vietas jau pamėgo narai mėgėjai. Panašių vietų Baltijoje nebuvo iki šiol rasta. Todėl Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto mokslininkų laukia įdomus darbas.